Pagaliau supratau, kaip jaučiasi savanoriai po cheminių, psichologinių ar kitokio tipo eksperimentų. Šiandien savo noru įlipau į „pūkamobilį“. O tiksliau, vėžinaus „Žentų“ fano mašinoje. Neturiu nieko prieš tokį muzikinį skonį ar garsųjį kolektyvą, tik po tokios kelionės jaučiausi mažumėlę atbukęs, tad grįžęs netgi perskaičiau porą rimtų eilėraščių (kad atstatyčiau ką praradęs). Juokai juokais, bet noriu pasidalinti savo atradimu. „Žentai“ rašo nuostabiausius tekstus! Dar kartelį pakartosiu žodį „nuostabiausius“, tik šįkart, begalinės pagarbos vedamas, didelėm, paryškintom raidėm.

NUOSTABIAUSIUS!

Net nežinau kurioje klasėje, bet lietuvių kalbos pamokose vaikai tikrai mokomi atpažinti sinonimus bei antonimus. Ponaičiai Laimutis ir Romas tas pamokas praleido. O kam to mokytis, jei ir taip rašai puikius tekstus? Tik, matote, tuomet gaunasi taip: „Aš Adomas, o jis ponas / Aš nestoras, o jis plonas“ („Aš, Adomas ir Ona“). Kuo gi, mielieji, skiriasi „nestoras” ir „plonas“? Suprantu, suprantu, nebebūtumėte išlaikę savo primityvaus rimo, bet tuomet buvo galima sugiedoti „aš pilvotas, o jis plonas“. Ech, per vėli pastebėjimai, 2008-aisiais ši daina jau sukosi kiekvieno save gerbiančio provincialo „kasetnike“.

Na, o jei kuriant klystama, geriau rašyti dar primityviau: „Oj ojajai, oj ojajai, / Oj ojajai, buvo liūdna jam ir jai, / Oj ojajai, oj ojajai, / Oj ojajai, buvo liūdna jam ir jai“ („Kitą Kartą“). Aborigenų liaudies šūksnių pakartojimai ir visada pasiteisinantis rimavimas – „ojajai“ – „jai“. Ir, manau, nenustebinsiu teiginiu, kad panašaus tipo dainų „Žentai“ turi begalę. Viena tvirtesnių, „Tai bent vyras!“: „Berneli dobilėli, man tralia lialia, / Kur aš tave dėsiu tralia lialia opapa“ („Tai bent vyras!”). Poros sukasi ratu, tralialiuoja žodžius, muzikantai valdo publiką, tik klausimas… Kodėl du pagyvenę vyrai dainuoja apie „bernelį dobilėlį“ bei sutrikę klausia „kur jį reikės dėti“? Gal priedainis ne toks iškalbus, bet daina rutuliojasi tokiu motyvu: „Kad aš gavau vyrą oj, / Visai nepatyrės vajė“. Jei tokį tekstą atliktų mergina – bala jos nematė, bet čia… mažų mažiausiai kvepia netradicinėmis seksualinėmis orientacijomis. Malonu, kad muzika galima prisipažinti net tai. Mes tolerantiški!

Dar poros „eilių“ išvis nepagavau: „Laisvės alėja, kaip aleliuja, / Žiedų vasarėlė šilta. / Laisvės alėja, kaip aleliuja, Pažaislio vargonų malda“ („Kauno Vainikai“). Kam ta „aleliuja“? Nes gražiai skamba šalia „alėja“? O kam ta „vargonų malda“? Hmm.

„Velykų bobutė, aplankius nakčia, / Džiaugsmu ji nubunda mažylio delne. / Smailiuoju anūkas pažymi visus, / Ir švyti senoliai nors lukštas trapus“ („Ir Vėl Velykos“). O į šitą pažvelgiau kažkaip „pošlai“. Tai kas ta „Velykų bobutė“ nubudus „mažylio delne“? Ir kokiu ten galu mažylis „pažymi“ visus? Ir kaip suprast tą „senolių švytėjimą“? Ir prie ko čia tie „trapūs lukštai“? Mmm. Erotika…

Ir pabaigai, makabriškumo pliūpsnis: „Kalėdinė naktis te būna / Meilės stebuklo kupina. / Kai lauši tyliai Dievo kūną, / Atmink ji tik viena tokia“ („Meilės stebuklas“). Nesu sulaužęs niekam kūno, nors dalyvavau ne vienose muštynėse. Matyt pas mus kitokios tradicijos. Žinau, žinau – ne tą jie turėjo galvoje, bet argi būtina viską taip butiškai įvardinti?

Ačiū kantriausiems. Nepykit, rimtieji dėdės ir moterys. Atsiprašau „Pūko“ fanų. Linkėjimai kvatojusiems.

Tiesa, dar prie to paties – Bingelio lietuviško popso apžvalga.

Taip pat skaitykite:

• „Dainuojamosios Poezijos Vakarai Tau“ įgauna pagreitį
• Deimantuko "teletabiški" lyrikos pliūpsniai (audio)