Kalbama, kad vyrų pasąmonėje vis dar gajus pirmykštis šeimos maitintojo, visuomenės sargo, laukinės medžioklės didvyrio prototipas. Tokia pajauta amžių amžius vyriškąją giminę verčia užpildyti sporto stadionus, o komentatorius aistras kurstyti galingais žodžių junginiais: „titulą iškovojo“, „varžovus sutrypė“, „pergalę išplėšė“, o „viltis sudaužė“. Gan stipru. Nors ironiška, bet ir mes neatsiliekame nuo saldžialiežuvių rungtynių stebėtojų. Rodos esame ne taip aršiai nusiteikę, bet rėkiame…

Ką nuostabaus turi padaryti saujelė tolimosios Japonijos gyventojų, kad sužavėtų viso pasaulio skeptikus? Pagaminti dantų pastą, „sutaisančią“ pradedančius gesti dantis, sukonstruoti taupyklę, grasinančią sprogti jei nebus pašerta žvangančiais pinigėliais ar susukti paprastai nepaprastą vaizdo klipą? Būtent tą, „lengviausią“ variantą ir pasirinko band’as „Sour“ , įvairiaspalvius…

Ne, albumas nepasirodė šią savaitę ir mes nesame pirmieji apie jį pranešę. Ir net nemanome, kad Lietuvoje šio vaikinuko dainų dar niekas negirdėjo. Gal netgi esu vienas paskutinių, išgirdusių jo kūrybos vaisius, kadangi albumą parsisiunčiau tik šią savaitę. Kodėl? Nes patiko viena daina… paklausiau antros – patiko… parsisiunčiau visą albumą – rašau apžvalgą.
Justin Nozuka – amerikietės ir japono sūnus, pasaulį…

Būtų visai pravartu vesti super išmanią dokumentaciją, kurios pagalba vėliau galėtume braižyti mažų, supjaustytų gimtadienio tortukų pavidalo diagramas, išduodančias smulkiausią aprašomos muzikos statistiką. Na, tarkim, galėtume išvysti kokį muzikos žanrą (ne)pagrįstai pamėgome, kokio senumo muzikai teikiame pirmenybę ar kokios šalies atstovus liaupsiname labiausiai…

Vieni kolekcionuoja molines sraiges, kiti – alaus bokalus, nugvelbtus iš aplankytų vietų, kuriose gintarinis gėrimas ir buvo suvartotas, treti yra apsiginklavę padidinamaisiais stiklais ir pincetais, švelniai globoja pašto ženklų kolekcijas. Kolekcionierių sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, vis nustebinant, išspaudžiant šypsnį ar net pašiurpinant keistais žmonių pomėgiais.
Vienas vaikinukas, rap muzikos gerbėjų…

Pagrindai nesikeičiantys. Nemėgstamo praradimai – atidavimai, mėgstamo sugrįžimai. Išsimėsinėjimas iš pašonės, paliekant nepaliestą tik pačią giliausią sielos terpę. Be jokių trikdžių, instinktyviai, dvasingai, pagrindais gamtos sukurtais, nestipriai, tačiau su nemirštančia gyvastimi. Tokios tos mintys, kai lietuviškos vasaros.
Natūralumas. Tai žodis, savo šilta aura gaubiantis kolektyvą, kurį šį kart nutariau parodyti Jums. Prie šio nepaprastai gražaus žodžio galima pridėti ir dar…

Kadaise samprotaudamas apie prastos dvasinės savijautos ir produktyvumo santykį piešiau kreivę, atvirai skelbiančią, kad darbingiausios dienos – niūrių akimirkų akivaizdoje. Šiandien su malonumu papildyčiau tą kuklų „tyrimą“, pridėdamas dar vieną grafiką, skelbiantį tvankaus oro neigiamą įtaką bet kokio tipo idėjų realizavimui. Tad paskatintas šių, kiekvienam ir taip akivaizdžių išvadų, stengiuosi…

Šiandien mūsų mieste lyja (tikiuosi, jog ir likusi Lietaus šalies dalis palepinta). Tokiomis dienomis man dar labiau gaila, kad neturiu balkono. Taip, tai didžiausia ir metai iš metų neįgyvendinta aistra. Įsivaizduoju save sėdintį minkštutėlyje fotelyje, geriantį pusiau sausą vyną, rūkantį lengvas cigaretes ir besimėgaujantį žaibais, lietum, kvapu, garsais… Ir dar. Į visą gamtos alsavimą būtinai…

Laikas šuoliuoja į priekį ir kartais neleidžia to, ką nori, padaryti taip greitai, kaip norėtum. Nors nuo viešnagės Ibizos saloje praėjo visas mėnesis, tačiau jis nesugebėjo išdildyti to įspūdžio, kurį paliko saujelė atsipalaidavusių, būgnais ir įvairiais egzotiškais instrumentais nešinų vyrukų sukelto įspūdžio. Įspūdis, be abejonės, pats geriausias.
BeniDrums nėra pastovi grupė. Veikiau tai galima pavadinti projektu, kurio ašis – idėjinis lyderis, o atskiruose…

Daryčiau nuodėmę, jei įspūdžių iš atostogų Ibizoje bent minimaliai neperkelčiau į shiltą puslapį. Dažnai pastebiu, kad nejučia patys save atribojame nuo gausybės nuostabios muzikos klodų, ką lemia kalbos barjeras: žaviuosi ispanų kalba, tačiau, deja, suprantu labai mažai, tad apie ispaniškų dainų prasmės suvokimą kol kas kalbėti būtų ankstoka. Bet klausant muzikos ne visada svarbiausia ta esmė, kurią autoriai užkoduoja tekstinėje terpėje: kartais net putpelių garsams prilygstančia japonų…