„Produktyvumas tolygiai kyla prastėjant dvasinei savijautai“. Būtent tokią teoremą išvedžiau šiandien ir norėdamas ją pagrįsti rašau naują apžvalgą.

Vakar vedamas noro ramiai išgerti bokalą kitą alaus visai atsitiktinai pakliuvau į tikrą puotą ausims. Pirmiausia šimtąkart dėkui „Šiaulių Teatro Bufetui“, o antra ačiū Jums, kojytes, šokdinusioms mane beprotišku Anbo ritmu.

Antanas Nori Būti Ore – būtent taip turėtume šifruoti grupės pavadinimą, mat tą reiškė mikroskopiniai užrašai ANBO kalti ant metalinių lėktuvų konstrukcijų išriedėjusių iš Antano Gustaičio karo dirbtuvių. Taigi pasivadinusi karinių lėktuvų serijos vardu ši grupė 1996 metais jau griaudėjo Utenos rock muzikos pogrindyje. Per ilgalaikius muzikinius ieškojimus sugebėjo išleisti du albumus, nuskinti ne vieną prestižinį laimėjimą bei sudalyvauti galybėje įvairaus gabarito festivalių.

Užkodavusi dainos sąvoką „žingsnio“ simboliu, 2007 metais ketveriukė išleido albumą „12 Žingsnių“. O iš šių dvylikos, savaip skirtingų, bet tuo pačiu panašių, ausin įžengė „Lopšinė“. Prasidėjusi ramiu gitaros brazdesiu bei mielu vyriško vokalo tembru daina išlaiko pavadinime nusakytą žanrą. Teksto paprastumas bei giliai mąstyti neįpareigojantis rimas („stogais“ – „ateis“, „dienos“ – „dovanos“, „akis“ – „pasakys“) dar vienas lopšinės ženklas („Lopšinės – raminančios, monotoniško supimo ritmo dainos, dažniausiai dainuojamos stengiantis užmigdyti vaikus“). Kūrinyje nerasime netikėtų frazių ar žodžių vartojimo. Be „ateinančio sapnų dilerio“ niekas neatrodo keistai (tiesa net ši frazė taip puikiai įsipaišo į kontekstą, kad jos net neverta traktuoti kaip keistos saviraiškos). Nors tekstas iš pirmo žvilgsnio atrodo gan primityvokai, jame tikrai galime įžvelgti keletą literatūrinių perliukų. „Pasteliniai namai“ – sąmoningai (ar nelabai), bet praleidžiamas lyg ir turintis šioje vietoje pūpsoti žodis „spalva“. Praleidus šį žodį, „pastelinių namų“ sąvoką turėtume suvokti ne kaip „švelnių spalvų namai“, o kaip tiesiog „švelnūs namai“. Pakeiskime žodį „švelnus“ į „mielas“, „žavus“, „artimas“ ir viskas puikiai stoja į savo vėžes. Savito žavesio kūriniui atneša „pavargusi diena“ (tiksliau „nuovargis dienos“) bei „išblukę triukšmai“ (tiksliau „išblukus gatvėje triukšmams“). Paskutinioji frazė ypač įdomi tuo, jog pateikia „triukšmo“ kaip daugiskaitinio žodžio galimumą. Juk be galo poetiškai skamba tie „išblukę triukšmai“! Įsivažiavus tekste atsiranda personifikacijos bandymų – „sniego delnai“, „naktis, palietusi akis“, „sapnai ieškos, kur laiką jiems praleist“.

Kūrinio tekstas bei muzikinė tematika kuria sulėtinto filmo viziją – pastelinių namų stogais ateinantis sapnų dileris, krentančios žvaigždės, miražai, akis liečianti naktis…

Viskas iki begalybės paprasta ir tuo užburia. Tai tik įrodo, kad nebūtina telktis „superprotingų“ frazių, „supermandrių“ rimų ar „supersuperiniškų“ temų norint sužavėti klausytoją. Dainą užskaitome kaip pavykusią kvadratu.

Tiesa ne tik Antanas Nori Būti Ore, aš ir pats dar ne kartą patrypčiočiau šio nuoširdumo fone.

Anbo Lopšinė