Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kol statistinis lietuvaitis mašinoje visu garsu leidžia radiją, jo pakeleiviui, pamėgusiam bent mažumėlę intelektualesnius garsus, tenka užsikimšti ausis. Taip, šiandien įmanoma išgirsti ir kokybiškesnių kompozicijų, bet matote man kotais nesiseka, tad užšoku tik ant tokio tipo galvos skausmų. Na ir kiekvieną kartą, kai jau pačios rankos, įsiūčio vedamos, kėsinasi sudaužyti triukšmaujantį velnio aparatą, prisimenu tų keleto mėnesių viešnagę Anglijoje. Aiškų, „kurtieji“ ten taip pat klauso panašios bjaurasties, bet nieko nestebina ir šešiasdešimtmetis pritariantis britpop’o gitarų brazdenimui.

Šiandien rekomenduoju keletą lengvo rokelio kompozicijų. Nesistengsiu nustebinti, šokiruoti ar įtikti, o tiesiog paviešinsiu tuos kūrinius, pagal kuriuos mielu noru pasisukčiau šokių aikštelėje.

„Maxïmo Park“ – alternatyvaus britiško rock’o atstovai, po šiuo pavadinimu muzikuoti pradėję dar 2000-aisiais metais. Niekam ne paslaptis, kad grupės pavadinimui įtakos turėjo 1836-ais metais Dominykos Respublikoje gimęs karininkas Máximo Gómez. Na tokia ir įtaka, tiesiog band’as svajojo apie perdėtai įmantrų „Máximo Gómez Park in Cuba“, bet galiausiai pasitenkino frazės trumpiniu. Tiesa, įdomu, kodėl būtent šis pavadinimas sužavėjo grupės narius. Ar dėl to, kad šis vieta visada pripildyta domino ir šachmatais žaidžiančių entuziastų, o galbūt parkas kuriam nors nariui turi ir asmeninių asociacijų?

Maximo Park – Books from Boxes (Culture Show)

Vieni muzikantai džiaugiasi tuzinu albumų, bet pusėtinu populiarumu, tuo tarpu kitiems užtenka vos keleto diskų, užtikrinančių visuotinę šlovę. Net neabejoju, kad „Arctic Monkeys“ gali pasigirti gerbėjų antpuoliais, masiniais koncertų turais ir, aišku, iš jų uždirbtais pinigais.

Vos penketukas išleido savo pirmąjį darbą cd pavidalu (2006-aisiais metais), jis tapo greičiausiai išpirktu debiutiniu albumu visoje britų muzikos istorijoje. Aišku, galima skeptiškai kalbėti, kad turint gerą užnugarį net ir kniaukiantį katiną įmanoma paversti pasauline žvaigžde, bet būtent taip postringautų tik tie, kurie nė karto negirdėjo kaip muzikuoja poliarinėmis beždžionėmis apsimetę vyrukai.

LETTERMAN – Arctic Monkeys “Fluorescent Adolescent”

Kalbama, kad sunku pradėti / tęsti projektus, sukurtus kartu su gerais draugais. Su šia mintimi sutikčiau ir pats, nors pagavus entuziazmui ir idėjų lavinai, turbūt vėlei šiuos potyrius pamirščiau ir net nesusimąstęs kibčiau į naują projektą. Įdomu, ar aukščiau išsakytieji dėsniai galioja ir šeimos nariams, mat grupėje „The Cribs“ groja trys broliukai (kas keisčiausia, du iš jų, dvyniai). Band’as išleido nesuskaičiuojamą galybę singlų ir 4 nemenko pasisekimo sulaukusius albumus. Darome išvadas? Broliams Jarman’ams neblogai sekasi ir fiasko čia visai nekvepia.

Lūžtantis balsas, energinga ritmo linija ir šėliojančios gitaros. Klausome 2007-ųjų darbą „Men’s Needs“.

The Cribs – Men’s Needs

Ir pirmojo sąrašiuko pabaigai – „The Kooks“. Taip, jie taip pat iš Anglijos, taip pat virkdo gitaras ir mėgaujasi pavydėtinu populiarumu.

„Do you want to go to the seaside? / I’m not trying to say that everybody wants to go / I fell in love at the seaside / I handled my charm with time and slight of hand“.

The Kooks – Seaside Live @ Radio 1′s Big Weekend

nuotrauka iš winniecooper.net