Kol statistinis lietuvaitis mašinoje visu garsu leidžia radiją, jo pakeleiviui, pamėgusiam bent mažumėlę intelektualesnius garsus, tenka užsikimšti ausis. Taip, šiandien įmanoma išgirsti ir kokybiškesnių kompozicijų, bet matote man kotais nesiseka, tad užšoku tik ant tokio tipo galvos skausmų. Na ir kiekvienąkart kai jau pačios rankos įsiūčio vedamos kėsinasi sudaužyti triukšmaujantį velnio aparatą, prisimenu tų keleto mėnesių viešnagę Anglijoje. Aiškų, „kurtieji“ ten taip pat klauso panašios bjaurasties, bet nieko…
Dviejų didžiųjų X derinukas man asocijuojasi su moteriškosiomis chromosomomis arba dvidešimtuoju amžiumi. Pridėjęs dar vieną iksiuką tyliai kikenčiau į delną, mintyse raitydamas pošliausias fantazijas. Bet vizijos ir spėlionės nutrunka, kai vietoj trečiojo X pridedame rodos nieko neįpareigojanti artikelį „the“, tuomet gauname „The XX“ ir jau niekam nebekyla klausimų, kad tai muzikinė grupė.
Londoniečių kvartetas draugėn susibėgo…
Tarsi nupiepęs invalidas trikojis šuo atsliūkinu paskui rujojančią patinų gaują, garsiai išlodamas „Atikos“ vardą. Ištikimiausiems gerbėjams melomanams jau spėjus sutrinti, o kultūros šaukliams šimtus kartų išliaupsinti naujausią grupės darbą „Himnai ir Vėliavos“, tik dabar imuosi muzikinio budelio vaidmens. Ir ką jūs man?
Ryškiomis spalvomis rėkiantis disko viršelis pranašauja revoliucijos pradžią, tuo tarpu juo apgaubtų…
Seniai garsiai kalbama, jog aplink Šiaulius susidariusi nenusakoma aura, vietinius verčianti elgtis kiek kitaip nei likusią Lietuvos dalį. Ypač tai jaučiasi muzikoje. Na ir niekas nepaneigs, jog yra šimtai genialumu nustebinusių grupių, prireikus gulsiančių į įrodymų aplanką.
Viena tokių grupių drąsiai galime įvardinti „Stranger Aeons“. Dar 2002 metais susibūrę po „Bestijos“ vardu, 2009 jie pakeitė pavadinimą į minėtąjį aukščiau, nors teisingos muzikos srovė su šiuo įvykiu nepasibaigė…
Netikėtai užklupęs vieno emocionalaus akustinio kūrinio gyvai atliktą versiją, ėmiau domėtis kita, antraštėje įvardinto autoriaus, kūryba. Taip, tas atlikėjas pseudonimu pasirinko savo pavardę. Ir taip, šalia rankų, turinčių išskirtinių gabumų sumeistrauti gardžiausius elektronikos patiekalus, šis vaikinas turi auksinį balsą. Ponai ir ponios pristatau jums Milosh.
Kai kiti elektroninės muzikos kūrėjai deklaruoja…
Vieni muzikantai net neturėdami apčiuopiamų parametrų, reikalingų ropštis į sceną, vis tiek visais įmanomais būdais į ją kabarojasi. Tuo tarpu kiti, dėl asmeninių ydų, gyvenimo smūgių ar tiesiog pasirinkę oficialius darbus, palaidoja įgimtus talentus.
Geras pavyzdys, internete sklandantys vaizdo klipai, kuriuose benamis dainininkas atlieka keletą iki skausmo žinomų dainų koverių. Taip, tiesa…
Turbūt per amžių amžius nemirs klausimas – kur po velnių parauti geros muzikos? Šis įrašas bent menkais keliais procentais padės išspręsti šią dilemą. Tiesa, derėtų iš anksto paminėti, kad tai naudinga bus išskirtinai chill’o mėgėjams.
Internete plaukioja įdomios koncepcijos projektėlis „All India Radio“. Kuo jis įdomus? Ogi tuo, jog albumų ten galima klausyti vienu mygtuko paspaudimu, tarsi radijo taško. Taip, nereikia…
Kol Lietuvos gamta lepina stingdančiais šalčiais, melomanai karštus radiatorius siūlo keisti į kraują kaitinančią, veržlaus draivo prisotintą muziką. Pagaliau jei neįtinka šokinėti verčiantys ritmai, galima pasinerti į prancūzišką melancholiją ar rock’avais elementais prifarširuotą garsų skanėstą. Kaip ten bebūtų, grupė „Delyro“ įskels optimizmo net šlykščiausiam snobui.
Susikūrę vos prieš pusmetį jie jau rezga planus kaip užkariauti alternatyvios pajautos…
Artėjant šventėms netgi iki kaulų smegenų įlindę į kompiuterius bei gyvenantys skaitmeninių ritmu grįžta į tėvų namus ir bent trumpam sėda prie spalvotų dėžučių, preciziškai normuotomis dozėmis spinduliuojančių pramogas. Tiesa (paaiškinimas nesupratusiems), tos dėžutės liaudyje vadinamos televizoriais.
Taigi klausimas – kiek jūsų šeimos šventes pasitikote „Pageidavimų Koncerto“ tipo laidos sūkuryje?…
Atsiprašau tų skaitytojų / klausytojų, kurie portale shilta.lt pasigenda linksmos muzikos. Taip, mes subjektyvus ir taip, mes dažnai klausom depresijų. Taip jau esame sukirpti, nieko nepadarysi. Bet kaip naktis turi ištikimą žmonelė dieną, mes – linksmąją pusę. Tad šiandien primygtinai siūlau bent trumpam mesti visus darbus ir pa’chill’inti kartu su projektu „Play for Change“.
Apie idėją, kuomet visi garsai surinkti įvairiose pasaulio vietose esu rašęs anksčiau, o kūrinėlis…
Visai neseniai viena televizijų surengė tikrų tikriausią „puotą“ jau šimtus metų savo auksinius pop mikrofonus palaidojusiosioms žvaigždutėms. Atvirai kalbant, šio, iš numirusiųjų prisikėlusių zombių šou nežiūrėjau, bet iš anonso susidariau nuomonę, kad scenografijai pinigų buvo ryškiai pagailėta. Bet ne apie tai.
Kol kažkas bandė šimtąjį kartą užsidirbti iš secondhand parduotuvėse gulinčių įrašų, aš landžiojau…
Vieni postringauja, kad jo balsas primena gromuliuojančio gyvūno mekenimą, tuo tarpu kiti jį vadina angeliško tembro savininku. Nežinau ar šimtu procentų stovėčiau antrųjų barikados pusėje, bet dideles simpatijas slėpti būtų mažų mažiausiai kvaila.
Grupės „Antony & the Johnsons“ priešakinėje linijoje stovintis vokalistas Antony Hegarty (kad ir kaip tai keistai skambėtų), tik dabar atrado mano ausis…
Kolega kažkada skundėsi, kad dirbdamas Anglijoje negalėjo patikėti savo ausimis išgirdęs galybę dainų laikytų grynai lietuviškomis. Taip šio asmens muzikiniame suvokime krito Stasio Povilaičio reitingas, na, o man vakar krito (ir taip vargana) pagarba Alanui Chošnau.
Vakar apsilankė svečių nusileidusių tiesiai iš Egipto. Be kaljanų, dirbtinių papirusų, taurelių su vietine atributika, draugai atvežė ir rytietiškais motyvais…
Ne kartą rašiau, rašau ir dar tikrai rašysiu apie koverius. Asmeniškai man šis reiškinys muzikoje kelia labai didelį susidomėjimą, kadangi dažnai aptinku nuostabiai skambančias perdarytas tokių dainų versijas, kurių kitu atveju gal net niekad nebūčiau užsimanęs klausytis. Juk kartais akustinė gitara ir itin išlavintas balsas gali daryti didesnį stebuklą negu apsukrus prodiuseris ir IT programuotojų sugebėjimai, tiesa?
