Autorius: Aivaras | shilta.lt

Suvokiantys hip-hop kultūrą tik kaip monotoniškai rečitatyvų dėliojamų žodžių skambesį šiandien turi prikasti liežuvį. Net kadaise labai populiarus (pats absurdiškiausias klausimas) „kas tau labiau patinka – hip hop’as ar rap’as?“ šiandien išskrieja tik iš pavienių lūpų. Turbūt požiūris į savitą subkultūrą po truputį keičiasi, o tokiam jos pažinimui be abejo didelę įtaką daro ir beatbox’u užsiiminėjantys artistai.

Kitokios muzikos šalininkų dievinamas Dub Fx turi puikų kolegą Beardyman. Gegužės mėnesį 28-erių metų gimtadienį švęsiantis anglas taip pat įvaldęs loop’inimo technologijas, taip pat jas jungia su beatbox ir, taip pat geba puikiai dainuoti. Tiesa, net ir išvardijus begalę techninių panašumų šie atlikėjai yra visiškai skirtingi.

„Barzdočius“ diskusijoje apie savitumą nurungtų vien jau paminėjus jo gebėjimus įskelti puikų šou. Didžioji dauguma internete talpinamos vaizdo medžiagos puikiai apdirbta ir turi mielo šarmo. Taip, ne tik šou elementai šį kūrėją išskiria iš kitų, dar vienas riebus pliusas jo naudai skrieja už muzikinių stilių maišymą. Tokių performancų galėtų klausytis tiek jazz muzikai pasišventęs intelektualas, tiek be klubų savo savaitgalio neįsivaizduojantis jaunuolis.

”Monkey Jazz” WIDESCREEN version : BEARDYMAN & mr_hopkinson™

Beardyman @ Camp Bestival – the prequel – solo beatbox

303 Gabba – BEARDYMAN

→ daugiau asmeniniame Beardyman youtube kanale ←

nuotrauka iš news.pinkpaper.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kadaise pasakęs, jog į delne telpantį aparačiuką bus įmanoma sukišti visą savo gyvenimo muziką būtum apšauktas bepročiu. Dar seniau, gal netgi raganiumi, kurio gyvenimas anksčiau ar vėliau už tokio tipo erezijas pasibaigtų laužo liepsnose. Tikriausiai panašiai manė ir vaikinukas iš Berlyno Oliver Koletzki, muziką pradėjęs kurti su „Commodore 64“. Galingais personaliniais bei nešiojamais kompiuteriais apsiginklavę šiuolaikiniai žmonės turbūt neįsivaizduoja, koks niekam tikęs aparatėlis šiandien būtų tas 1982 metais išleistas technologijos stebuklas, bet tai nesutrukdė Oliver’iui kurti šedevrų. Matote, po stulbinančios sėkmės sulaukusio darbo „Der Mückenschwarm“, 2005 metais vaikinuką priglaudė „Sven Vath’s Cocoon Records“. Tais pačiais metais žurnale „Germany’s Groove Magazine“ kompozicijai buvo klijuojama geriausio 2005-ųjų metų kūrinio etiketė, nors atvirai kalbant, mano ausims tai tebuvo eilinis pseudo hitas klubinės kultūros gerbėjams.

Jei prieš penkerius metus Oliver Koletzki manęs būtų visiškai nesudominęs, tai šiandien gitarą ir pianiną laisvai valdantis elektroninės muzikos kūrėjas traukia lyg magnetas. Devynių kūrinių cd „Grossstadtmärchen“ paliečia kiekvieną ore skraidančią mikrodalelę ir jas taip įkrauna, kad net nepajunti kaip ranka pati tiesiasi garso svirtelės link.

Viskas be galo paprasta ir artima, kad net elektra atsiduodantys beat’ai bei vokalai nekelia jokių neigiamų emocijų. Viskas ko reikia pirmajai pažinčiai – ilga naktis ir melancholiška nuotaika.

Vokietis pripažįsta esantis nepataisomas darboholikas ir neva visas jo gyvenimas sukasi tik apie kūrybą. Tad paklausom, kokie šedevrai gimsta muzika gyvenant 24 valandas per diena.

Oliver Koletzki feat. Fran – Hypnotized – 2009 -

Oliver Koletzki feat Pyur – these habits

Oliver Koletzki – Zuckerwatte (Feat Juli Holz)

nuotrauka iš hispeed.ch

Autorius: Sandra | shilta.lt

Žinote, muzikinius kūrinius skirstau į tris grupes: kažkur girdėti, bet sunku prisiminti kur (įvardijamus tiesiog fraze: „Ai, žinau šitą“); sentimentalius, kurie sukelia nostalgiškus prisiminimus iš praeityje įvykusių įvykių ir trumpų epizodų; nežinomus kūrinius, kurie arba nustebina patrauklumu arba priverčia ištarti riebų ir negražų žodį.

Paskutiniu metu kylančių žvaigždžių muzikinis stilius ganėtinai supanašėjo. Bandai atrasti kažką įdomaus bei kitoniško, tačiau dažniausiai susiduri su panašaus skambesio dainomis ar pačiais atlikėjais.

Sia Furler (geriau žinoma tiesiog kaip Sia) man primena žaviąją Duffy, garsiąją Róisín Murphy iš grupės „Moloko“ (išskyrus vokalo skambumą ir balso tembrą) ir grupės „Morcheeba“ solistę Skye Edwards. Tai lyg visų šių atlikėjų mix’as viename, bet tuo pačiu turintis kažko savito, išsiskiriantis unikalia asmenybe bei charizma.

Sia kūrinius galima sutikti gero skonio filmų ir seniai pamėgtų televizijos serialų garso takeliuose. Savaime aišku, ši mergaitė labiau nei kas kitas galėtų pasigirti ir nemenku muzikinių albumų portfolio.

Iš tiesų, Sia ne ta pirmo „žydėjimo“ atlikėja, kuri scenoje laksto su vienais apatiniais arba voliojasi išpūstuose skandaluose, kad tik į ją būtų atkreiptas dėmesys. Ji perkopus trisdešimtį metų (ko niekada nepasakytum vien tik pažiūrėjęs į ją), bet atliekama muzika vis dar sugeba gerai nuteikti naujai dienai ir užliūliuoti malonių garsų gama.

Muzika vyrauja tarp pop, jazz ir akustinės. Man patinka jos improvizacijos. Man patinka jos koncertai su gyvais band’ais. Man patinka jos muzikos skaidrumas ir šviesumas. Tai kaip atgaiva ausims, švelnaus balso ir ramių ritmų savininkės dovana mums.

Kas gali būt geriau nei vakare užsidegti žvakes ant palangių ir klausytis Sia atliekamų kūrinių? Hmm. Geriau nebent pats Sia gyvas akustinis koncertas.

Sia – Breathe Me (KCRW 2007)

Sia – I’m Not Important To You

nuotrauka iš siamusic.net

Autorius: Tomma | shilta.lt

Ar kada bandėte įsivaizduoti, kokią muzikinę uogienę išvirtume flamenco eleganciją skanindami hip-hop ritmais, pasaldintais rumba manieringumu? O jei dar žiupsnelis reggea, rock bei elektroninės muzikos?

Laimei, tiems, kurie iš tikrųjų susidomėjo – o koks gi būtų tokių skirtingų stilių rezultatas – nereikia eksperimentuoti patiems, nes tą jau nuo 1996-ųjų labai sėkmingai daro ispanai „Ojos de Brujo“ (tariasi: Ochos de Brucho). Grupė, kuri šiuo metu susideda iš aštuonių skirtingų atlikėjų, susikūrė būtent tokioje muzikos virtuvėje – per įvairius jam session, kur aišku ir gimė pirmosios bendros dainos.

Debiutinis jų albumas susilaukė daug skeptiškų atsiliepimų ir kritikos iš grynojo flamenco šalininkų. Jie teigė, jog „Ojos de Brujo“ muzika neturi nieko bendra su šiuo tradiciniu ispanų šokiu ir muzika nei stiliaus, nei struktūros atžvilgiu. Tačiau patys atlikėjai niekada ir netvirtino, jog groja flamenco. Žinoma, daugeliu atveju būtent šis rimtas yra pagrindinis jų dainų leitmotyvas, tačiau svarbiausia jose visgi pati idėja – multikultūros sąvoka. Juk ne paslaptis, kad anksčiau minėtas žanras išaugo iš unikalios čigonų, žydų ir arabų kultūrų sąveikos, kuri niekada nebuvo uždara naujovėms, tad iš šio temperamentingo stiliaus „Ojos de Brujo“ ima ne tik rimtą, bet ir skolinasi laisvę jį interpretuoti, ieškant naujo skambesio ir muzikos derinio.

Išvertus iš ispanų kalbos grupės pavadinimas reiškia „Burtininko Akys“ ir tai daugiau nei tik skambūs žodžiai. Pasak jos narių, burtininko žvilgsnis yra labai gilus ir taikliai atskleidžia gyvenimo tiesą, ypač socialinę Ispanijos situaciją. O toks platus skirtingų stilių junginys muzikantams padeda išreikšti neribotą spektrą jausmų ir įtikinamai pranešti norimą kultūrinę ir socialinę žinią.

„Ojos de brujo“ per savo karjerą jau gavo ne vieną svarbų apdovanojimą (paskutinis jų – „Spanish Music Awards“, už geriausią fussion albumą) ir jau plačiai žinomi pasaulyje – prieš porą metų grupė lankėsi Vilniuje, o šiais metais pasirodymai planuojami net Autralijoje.

Ojos de Brujo – “Todo Tiende”

Tahita

Ojos de Brujo – sultanas de merkaillo, del nuevo CD Techarí

Ojos de brujo – “Color”

nuotrauka iš peb.pl

Autorius: Sandra | shilta.lt

Paskutiniu metu dažnai aptinku ir „užsikabinu“ ant šlagerių, skambančių išskirtinai tik gatvėse, todėl nusprendžiau pasidalinti tais savo atradimais ir džiaugsmais. Smagu pamatyti gatvėje sėdintį senuką ir barškinantį gitara senas Franko Sinatros dainas. Prie apleisto, tamsaus bromo prasilenkti su 11-mete mergaite griežiančia smuiku ar išvysti meksikiečių grupę, kuri sugeba į gatvę atsitempti net kontrabosą ar pianiną. Manau, kad nei vienas mylintis muziką, net ir niūroką darbo dieną, nepraeina pro šalį kai gatvės muzikantas griežia smuiku senai pamėgtą filmo „Muzikos garsai“ dainą „Edelweiss“ arba gitara skambina Jeff Buckley dainą „Hallelujah“.

Liūdina tik mintis, kad tokie talentingi muzikantai tūno gatvėje, o įvairaus plauko nevykėliai be balsų trypčioja televizijos eteriuose ar šmėžuoja dienraščiuose. Žinoma, tokie kūrėjai smarkiai pagyvina nūdieną ir suteikia neabejotino šarmo gatvėms. Išgirdus talentingą gatvės muzikantą kojos visuomet įauga į žemę ir bent 15-kai minučių neleidžia pajudėti iš vietos.

Norėčiau supažindinti su Greg Patillo ir Eric Stevenson, kurie savo garsais spalvina New York’o miesto gatves ir Union Square metro stotelėje šypsotis priverčia net niūriausius praeivius.

Su fleita beatbox’inantis Greg’as Pattillo ir violončele grojantis Eric’as Stephenson ne tik išjudina rutinos išvargintus, bet kartu juos ir stebina išrandingumu. Jau vien beatbox’as su fleita tūlam lietuviui vis dar nėra įprastas reiškinys. Suprantama, kuo toliau tuo daugiau matome įvairių muzikinių eksperimentų, tačiau nepamirškime ir tokių veiksnių kaip profesionalumas bei kokybė.

Beatboxing Flute and Cello @ Union Square

Manau, kad šie du vaikinai tikrai pakankamai gerai atlieka savo vaidmenis, o ir pati nemažai atiduočiau, kad išvysčiau tokį reginį.

Beatbox Flute and Cello

Paieškojusi daugiau informacijos apie juos, aptikau ir tinklapį, kuriame galima įsigyti dueto albumą cd bei mp3 pavidalais. Aišku, tai nepakeis laisvo gatvės skambesio, bet melomanus tikrai nudžiugins.

nuotrauka iš thefalcononline.com

Autorius: Tomma | shilta.lt

Šią savaitę beveik visa Italija vakarais žiūri tik vieną televizijos kanalą – tą, kuris transiliuoja Sanremo festivalį – itališkąją Euroviziją. Aš, niekada nebuvusi didelė Sanremo gerbėja, ir šį kartą klausydama atliekamų dainų naršiau internete, tik kartais žvilgtelėdama į ekraną. Tačiau viena daina jau nuo pirmų akordų atkreipė dėmesį, patraukė ir užkerėjo. Tad nieko daugiau nelaukusi pristatau jums savo atradimą.

„Balsas, kuris užburia. Balsas, kuris priverčia svajoti“. Taip prasideda dauguma straipsnių apie Malika Ayane (gim. 1984), šiandien dažnai tituluojama vienu įdomiausių balsų per pastaruosius metus Italijoje.

Malika, kurios tėvas marokietis, o mama italė, gimė Milane ir savo muzikinę karjerą pradėjo dar 1996-aisiais dainuodama chore, žymiajame La Scala teatre. Vėliau, susidomėjusi muzika už teatro ribų, Malika ima ekperimentuoti įvairiais stiliais, dainuodama nuo jazz iki blues bei nuo gospel iki electro-clash. Galiausiai sudainavusi keletoje reklamų, 2008-aisiais ji išleidžia pirmąjį savo albumą (pavadintą be galo paprastai – „Malika Ayane“) ir singlas „Feeling Better“ sulaukia klausytojų pripažinimo. Po metų, kaip ir šiais, Malika dalyvauja viename svarbiausių itališkos muzikos Sanremo festivalyje. O prieš porą dienų pasirodė jos antrasis albumas „Grovigli“ (vert. „Jungtys“), kurį, kaip nauja Malikos Ayane gerbėja, jau svajoju įsigyti.

Jos gilus balsas ir mokėjimas kurti intymią atmosferą tą vakarą pakerėjo ne tik mane, bet ir daugelį italų nuo pat pirmojo jos albumo pasirodymo. Paolo Conte, vienas italų grandų, išgirdęs Maliką dainuojant dar jos karjeros pradžioje, apibūdino jos balsą kaip „kartų ir retą prieskonį“. Tad kviečiu ir jus šį vakarą pabūti gurmanais.

Malika Ayane – Feeling Better

SANREMO 2010 – RICOMINCIO DA QUI – MALIKA AYANE

>

Malika Ayane – Blue bird

Malika Ayane – Moon

nuotrauka iš myspace.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kol statistinis lietuvaitis mašinoje visu garsu leidžia radiją, jo pakeleiviui, pamėgusiam bent mažumėlę intelektualesnius garsus, tenka užsikimšti ausis. Taip, šiandien įmanoma išgirsti ir kokybiškesnių kompozicijų, bet matote man kotais nesiseka, tad užšoku tik ant tokio tipo galvos skausmų. Na ir kiekvieną kartą, kai jau pačios rankos, įsiūčio vedamos, kėsinasi sudaužyti triukšmaujantį velnio aparatą, prisimenu tų keleto mėnesių viešnagę Anglijoje. Aiškų, „kurtieji“ ten taip pat klauso panašios bjaurasties, bet nieko nestebina ir šešiasdešimtmetis pritariantis britpop’o gitarų brazdenimui.

Šiandien rekomenduoju keletą lengvo rokelio kompozicijų. Nesistengsiu nustebinti, šokiruoti ar įtikti, o tiesiog paviešinsiu tuos kūrinius, pagal kuriuos mielu noru pasisukčiau šokių aikštelėje.

„Maxïmo Park“ – alternatyvaus britiško rock’o atstovai, po šiuo pavadinimu muzikuoti pradėję dar 2000-aisiais metais. Niekam ne paslaptis, kad grupės pavadinimui įtakos turėjo 1836-ais metais Dominykos Respublikoje gimęs karininkas Máximo Gómez. Na tokia ir įtaka, tiesiog band’as svajojo apie perdėtai įmantrų „Máximo Gómez Park in Cuba“, bet galiausiai pasitenkino frazės trumpiniu. Tiesa, įdomu, kodėl būtent šis pavadinimas sužavėjo grupės narius. Ar dėl to, kad šis vieta visada pripildyta domino ir šachmatais žaidžiančių entuziastų, o galbūt parkas kuriam nors nariui turi ir asmeninių asociacijų?

Maximo Park – Books from Boxes (Culture Show)

Vieni muzikantai džiaugiasi tuzinu albumų, bet pusėtinu populiarumu, tuo tarpu kitiems užtenka vos keleto diskų, užtikrinančių visuotinę šlovę. Net neabejoju, kad „Arctic Monkeys“ gali pasigirti gerbėjų antpuoliais, masiniais koncertų turais ir, aišku, iš jų uždirbtais pinigais.

Vos penketukas išleido savo pirmąjį darbą cd pavidalu (2006-aisiais metais), jis tapo greičiausiai išpirktu debiutiniu albumu visoje britų muzikos istorijoje. Aišku, galima skeptiškai kalbėti, kad turint gerą užnugarį net ir kniaukiantį katiną įmanoma paversti pasauline žvaigžde, bet būtent taip postringautų tik tie, kurie nė karto negirdėjo kaip muzikuoja poliarinėmis beždžionėmis apsimetę vyrukai.

LETTERMAN – Arctic Monkeys “Fluorescent Adolescent”

Kalbama, kad sunku pradėti / tęsti projektus, sukurtus kartu su gerais draugais. Su šia mintimi sutikčiau ir pats, nors pagavus entuziazmui ir idėjų lavinai, turbūt vėlei šiuos potyrius pamirščiau ir net nesusimąstęs kibčiau į naują projektą. Įdomu, ar aukščiau išsakytieji dėsniai galioja ir šeimos nariams, mat grupėje „The Cribs“ groja trys broliukai (kas keisčiausia, du iš jų, dvyniai). Band’as išleido nesuskaičiuojamą galybę singlų ir 4 nemenko pasisekimo sulaukusius albumus. Darome išvadas? Broliams Jarman’ams neblogai sekasi ir fiasko čia visai nekvepia.

Lūžtantis balsas, energinga ritmo linija ir šėliojančios gitaros. Klausome 2007-ųjų darbą „Men’s Needs“.

The Cribs – Men’s Needs

Ir pirmojo sąrašiuko pabaigai – „The Kooks“. Taip, jie taip pat iš Anglijos, taip pat virkdo gitaras ir mėgaujasi pavydėtinu populiarumu.

„Do you want to go to the seaside? / I’m not trying to say that everybody wants to go / I fell in love at the seaside / I handled my charm with time and slight of hand“.

The Kooks – Seaside Live @ Radio 1’s Big Weekend

nuotrauka iš winniecooper.net

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Dviejų didžiųjų X derinukas man asocijuojasi su moteriškosiomis chromosomomis arba dvidešimtuoju amžiumi. Pridėjęs dar vieną iksiuką, tyliai kikenčiau į delną, mintyse raitydamas pošliausias fantazijas. Bet vizijos ir spėlionės nutrunka, kai vietoj trečiojo X pridedame rodos nieko neįpareigojanti artikelį „the“, tuomet gauname „The XX“ ir jau niekam nebekyla klausimų, kad tai muzikinė grupė.

Londoniečių kvartetas draugėn susibėgo dar 2005-aisiais metais,  o studijinį albumą išspausti jiems pavyko tik 2009-ųjų rugpjūčio mėnesį. Kaip ten bebūtų, bet atrodo, kad tuos keturis metus band’as tikrai dykai nesėdėjo. Iškart po albumo išleidimo sekė net keturi singlai, o Jungtinėse Valstijose populiarus muzikinis žurnalas „NME“ („New Musical Express“) tais pačiais metais skelbtame „The Future 50“ tope grupę įtupdė net šešton vieton.

Albumo turinys skamba labai įtikinamai. Mano nuomone, būtent taip ir turi atrodyti moderni muzika. Post punk / indie rock / chill-out grupe save nominuojantys „The XX“ šį darbą įrašinėjo naktimis, mažutėliame garaže. Ir net nesistebiu, visa tai skamba intymiai, melancholiškai ir tikriausiai labiausiai tinka klausyti būtent tamsiuoju paros metu.

Tiesa, labai įdomu žiūrėti grupės vaizdo klipus. Ir ne tik dėl montažo ar operatorių darbo, tiesiog egzotiškai atrodo mini midi klaviatūros bei semplerio panaudojimas. Ir negi kas galėjo patikėti, kad ateis diena, kai vietoj griozdiško būgnų komplekto užteks į miniatiūrinę dėžutę susipakuoti mikroschemų prikimštą aparatėlį?

The xx – Crystalised

The xx – Basic Space

The xx – Islands [Later Live...]

nuotrauka iš blog.edgeandheavy.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Tarsi nupiepęs invalidas trikojis šuo atsliūkinu paskui rujojančią patinų gaują, garsiai išlodamas „Atikos“ vardą. Ištikimiausiems gerbėjams melomanams jau spėjus sutrinti, o kultūros šaukliams šimtus kartų išliaupsinti naujausią grupės darbą „Himnai ir Vėliavos“, tik dabar imuosi muzikinio budelio vaidmens. Ir ką jūs man?

Ryškiomis spalvomis rėkiantis disko viršelis pranašauja revoliucijos pradžią, o juo apgaubtų dainų sąrašas skelia į paširdžius, imančius kraujuoti retoriniais klausimais: „o kur po velnių nauji gabalai“? Nagi, nebūkime kiaulės, jau pirmoji garsų eskadrilė negatyvias mintis išvaikė tarsi prieš karinį paradą į dangų debesų vaikytį kylantys rusų specialieji lėktuvai. Albume galbūt nieko naujo: tas pats iki skausmo pažįstamas balsas, pagal soft rock klasikos standartus sumeistrautos melodijos, ironiški, skaudūs, egzistenciniai dainų tekstai… ir dar negirdėtomis aranžuotėmis pateiktos n kartų išjaustos kompozicijos.

„Šūdas. Tai čia madinga muzika?“ suveblens savaičių tikslumu naujoves sekantis padaras. Bet „Atika“ niekada nesigrūmė dėl vietos po novatoriškumo vėliava. Jie tokie pat mieli ir artimi kaip nuo metų suplyšęs ir keisto dvoko įgavęs senolio megztinis, tad albumas lyg ir priverčia sustoti, atsigręžti ir atsiminti, kuo kadaise gyvenai. Taip, subjektyvu, bet niekada negyvenusiam šios grupės ritmu, „Himnai ir Vėliavos“ galbūt taps nebloga pažintimi su intelektualia kūryba.

Sakai, kad „tai kiek duosi balų, šnekuti“? Už tai, kad tikėjausi truputėli kitaip – 6, o už pačią muziką – 9. Sudėtis, dalyba, apvalinimas – 8-tas ponai ir ponios.

ATIKA – “Himnai Ir Vėliavos” albumo pristatymas Kaune (1 dalis)

ATIKA – “Himnai Ir Vėliavos” albumo pristatymas (2 dalis)

nuotrauka iš bernardinai.lt

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Seniai garsiai kalbama, kad aplink Šiaulius susidariusi nenusakoma aura, vietinius verčianti elgtis kiek kitaip nei likusią Lietuvos dalį. Ypač tai jaučiasi muzikoje. Na ir niekas nepaneigs, jog yra šimtai genialumu nustebinusių grupių, prireikus gulsiančių į įrodymų aplanką.

Viena tokių grupių drąsiai galime įvardinti „Stranger Aeons“. Dar 2002 metais susibūrę po „Bestijos“ vardu, 2009 jie pakeitė pavadinimą į minėtąjį aukščiau, nors teisingos muzikos srovė su šiuo įvykiu nepasibaigė. Jei anksčiau jie gitarų verksmui klijavo sunkiojo ir alternatyvaus rock’o mišinio etiketę, tai šiandien į tą pačią mišrainę įplaktas ir metal’o prieskonis.

Negaliu tiksliai atsakyti pagal kokius kriterijus vertinama metal muzika ir tuo labiau Lietuvos sunkiosios muzikos fone negaliu objektyviai įvertinti šios grupės pajėgumo, bet paskutinysis jų darbas „Lost“ mano kolonėlių priimtas su garsiomis ovacijomis. Taip, tikriausiai neminėjau, kad šutvė išleido singlą su trimis gabaliukais („Lost“, „Honeydew“ bei „Kaštanas Pradeda Žydėti“) ir nemokamai platina jį interneto laidais. Tiesa, liežuviai plaka, kad pavasarį šiauliečiai džiaugsis diskografiją papildę ir dar vienu pilnu albumu. Bet ne apie tai.

Man, kaip mažumėlę švelnesnės muzikos mėgėjui, labiausiai iš trijų dainų įkrito „Kaštanas Pradeda Žydėti“. Esu įsitikinęs, kad jis, pagal senas geras tradicijas, specialiai sumeistrautas lengvesnio skambesio mėgėjams. Ir teisingai. Mano tašką čia ir gaunate.

Internetinis mini albumas sukasi jau ir mano ausinuke, o jums rekomenduoju tučtuojau lėkti į asmeninę „Stranger Aeons“ svetainę testuoti jau minėtųjų darbų, arba nieko nelaukus siųstis juos į asmeninius kompiuterius.

Na ir aišku, rėžkit nuomonę.

Stranger Aeons – Kastanas Pradeda Zydeti

Stranger Aeons – Higher That The Sky (Rage cover live)

nuotrauka iš frype.lt

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Netikėtai užklupęs vieno emocionalaus akustinio kūrinio gyvai atliktą versiją, ėmiau domėtis kita, antraštėje įvardinto autoriaus kūryba. Taip, tas atlikėjas pseudonimu pasirinko savo pavardę. Ir taip, šalia rankų, turinčių išskirtinių gabumų sumeistrauti gardžiausius elektronikos patiekalus, šis vaikinas turi auksinį balsą. Ponai ir ponios, pristatau jums Milosh.

Kai kiti elektroninės muzikos kūrėjai deklaruoja esantys absoliutūs savamoksliai, Michael Milosh su džiaugsmu pripažįsta, kad violončele pradėjo groti nuo trijų metų. Žinome ir tai, kad šis jaunuolis universitete lavino balsą ir gilino būgnų mušimo žinias. Platus valdomų instrumentų spektras lėmė ir vėlesnį dalyvavimą įvairių žanrų grupių veikloje. Pasak jo paties, grota „nuo rock’o iki jazz’o“.

Spalvinga muzikinė biografija padėjo pažinti klausytoją. Šiandien Milosh daro tokią muziką, kuri kala tiesiai į jautriausias vietas. Neslėpsiu, poros kūrinių klausiausi „juodo repeat’o“ ritmu, tad viliuosi, kad ir jums ši muzika sužadins teigiamas emocijas.

Milosh – The City

Siųstis (nesiunčia?): šaltinis NR1, šaltinis NR2.

Milosh – It’s Over

Siųstis (nesiunčia?): šaltinis NR1, šaltinis NR2.

Milosh “The City” (Walter Robot)

The city for youtube

Milosh – It’s Over

nuotrauka iš ericnuzum.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Vieni muzikantai net neturėdami apčiuopiamų parametrų, reikalingų ropštis į sceną, vis tiek visais įmanomais būdais į ją kabarojasi. O  kiti, dėl asmeninių ydų, gyvenimo smūgių ar tiesiog pasirinkę oficialius darbus, palaidoja įgimtus talentus.

Geras pavyzdys, internete sklandantys vaizdo klipai, kuriuose benamis dainininkas atlieka keletą iki skausmo žinomų dainų koverių. Taip, tiesa, net dėdulė, kuriam vos gimus ausį stipriai primynė meška, pasakytų, kad ilgabarzdžio gyvenimo būdas smarkiai įtakojo jo balsą, bet kitą vertus – toks man jis skamba šimtąkart geriau nei krištolinės pop dievukų giesmės. Čiarškiantis ir traškantis garsas, einantis iš jo vidaus, man primena Brody Dalle dainavimo manierą. Ir ypač jos dainą „Gipsy Rose Lee“, atliktą kartu su grupe „The Distillers“.

Ir po velnių, kaip gerai iš benamio lūpų skamba tas „Radiohead‘ų“ dainos „Creep“ koveris: „I want a perfect body / I want a perfect soul“.

Homeless Mustard Sings “Creep” on Opie and Anthony’s Sirius/XM show

Homeless Mustard Performs “Last Time” on O&A

nuotrauka iš youtube.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Turbūt per amžių amžius nemirs klausimas – kur po velnių parauti geros muzikos? Šis įrašas bent menkais keliais procentais padės išspręsti šią dilemą. Tiesa, derėtų iš anksto paminėti, kad tai naudinga bus išskirtinai chill’o mėgėjams.

Internete plaukioja įdomios koncepcijos projektėlis „All India Radio“. Kuo jis įdomus? Ogi tuo, jog albumų ten galima klausyti vienu mygtuko paspaudimu, tarsi radijo taško. Taip, nereikia slėpti, kad daugumą jų norint sukti savo winamp’e, teks pakrapštyti piniginę ir atseikėti bent po 99 amerikietiškus centus už dainą, bet kas skaitmeniniai liaudžiai trukdo tai apeiti ir garsus skleisti vien interneto laidais.

Verta paminėti ir tai, kad gerai paieškoję rasite ir nemokamų albumų. Tereikės suvesti savo duomenis ir nuoroda skaitmeninėn muzikon atskris tiesiai į elektroninį paštą. Išbandyta ir tikrai veikia. O dėl vėlesnio spam’o taip pat užtikrinu, per mėnesį negavau jokios naujos žinutės su nepageidaujamu turiniu.

Skanios ramumos.

→ All India Radio ←

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kol Lietuvos gamta lepina stingdančiais šalčiais, melomanai karštus radiatorius siūlo keisti į kraują kaitinančią, veržlaus draivo prisotintą muziką. Pagaliau, jei neįtinka šokinėti verčiantys ritmai, galima pasinerti į prancūzišką melancholiją ar rock’avais elementais prifarširuotą garsų skanėstą. Kaip ten bebūtų, grupė „Delyro“ įskels optimizmo net šlykščiausiam snobui.

Susikūrę vos prieš pusmetį jie jau rezga planus kaip užkariauti alternatyvios pajautos žmonių širdis ir klubus, kuriuose niekada neišvysi treningiukais apsitempusių jaunuolių. Taip, jie neparsidavinėja pigių koverių fone, taip, jie kupini idėjų ir, taip, džiūgaučiau juos išvydęs savo asmeninės šventės scenoje.

Mano ausims labiausiai vykę darbai „Monmattre“ ir „Nebus Lietaus“. Pirmasis dėl savo egzotiškumo. Kad ir ką bedaryčiau, turbūt kaip tūlam lietuviui šis darbas primena garsiąją aktorę Audrey Tautou ir sceną iš filmo „Amelija iš Monmartro“, kurioje herojė prisimena pomėgį skabyti ant pirštų sumautas avietes. Tiesą sakant, nė velnio nekertu romantikų šalies kalbos, bet skambesys užburia.

Antroji daina turėtų būti aktuali net močiutei, gyvenančiai pasaulio užmirštame vienkiemyje. „Trys paukštukai alkani / Tuputi kiemo vidury. / Jie batono neragavo / Nes alga tavo vėlavo“.  Gal aš ir nepataisomas simbolizmo mėgėjas, bet socialinio aspekto šioje kompozicijoje neįžvelgtų nebent kurčias Radžio gerbėjas. Nors daina paaštrinta pesimistinėmis prognozėmis, muzikinė linija toli gražu nekvepia minoru. Vaikinai skelia iš peties, o skvoto šokių aikštelėje besipoginantis jaunimėlis tikriausiai toms keturioms minutėms pamiršta pragertas stipendijas ir sunkius darbus akropolių rūbų parduotuvėse.

Tiesa, ar žinojote ką po velnių reiškia tas „Delyro“? Žodynas sufleruoja:

Delỹras [lot. delirium — kliedesys], kliedesys su regėjimo haliucinacijomis, sergant kai kuriomis psichikos, užkrečiamosiomis ligomis, alkoholizmu.

Neriam į gražesnį pasaulį.

Delyro – Monmattre

Siųstis (nesiunčia?): šaltinis NR1, šaltinis NR2.

Delyro – Nebus Lietaus

Siųstis (nesiunčia?): šaltinis NR1, šaltinis NR2.

DELYRO ft onsa – funk (jam sesion)

nuotrauka iš frype.lt