Kadaise vienkiemiuose gyvenantys senoliai kinkydavo arklius ir per giliausius sniegynus kapstydavosi miesto link. Šalia buities reikmenų kultūros žmonės prigriebdavo ir vieną kitą poezijos knygelę, kurią iš rankų į rankas persiųsdavo visi mažiau ar daugiau rimuotu žodžiu besidomintys asmenys. Šiandien gyvename dėkingais laikais, kai aukščiausio lygio poezija mus pasiekia interneto laidais. Dar geriau, dabar giliausi minčių klodai apipavidalinami muzikiniais garsais…

Vos prieš porą savaičių lyg mažas vaikas džiūgavau atradęs naują į intymiausius apmąstymus teškiantį kolektyvą „Antony And The Johnsons“. Kad ir kaip Antony masturbavo mano vidinį „aš“, pasižadėjau bent keletą mėnesių nepostringauti apie Anglijoje gimusį charakteringo stoto vyruką, bet… deja tenka prisipažinti, kad didelės dozės energetinio gėrimo daro savo ir po keleto valandų kovos vardan miego palaimos…

Kai Jehovos liudytojų berniukai pasibeldžia į duris ir kviečia pasikalbėti „apie tikėjimą“, maloniai (ironiškai) nusišypsau ir duodu suprasti, jog fanatizmas ir bobutėms tinkamos pranašystės apie artėjančia apokalipsę – ne man. Kai tęsdamas senąsias šeimos (bei lietuvių) tradicijas per didžiąsias šventes einu į kaimo bažnyčią, pagaunu save abejingai tyrinėjantį ten kabančius paveikslus, statulas, žmones (kai tuo tarpu turėčiau susikaupti maldai…

Švyturio alaus darykla postuluoja, jog „Mus vienija alus ir pergalės“; Kauno krepšinio klubo sirgaliai priešininkų komandas baugina griaudinčiu „Visi Kauno Žalgirio fanai!“; Rimvydas visą gyvenimą ištikimai mylėjo (ir tebemyli) šį nuostabų sportą; Linas Adomaitis nebe pirmus metus gerbėjų aistras skatina vis naujais himnais. Nieko keisto, kad šį sezoną Žalgirio armijos maršu tampa dar vienas šio menininko darbas, įrašytas kartu su tais, kurie geriausiai žino, ko reikia, kad himnas skambėtų himniškai – su koman…

Ne, jis nesidabina storas dešras primenančiais dredais ir neturi slaptų kraujo ryšių su Jamaikos vietiniais gyventojais, bet teigia esantis „Vėliavos Įpareigotas“ nešti reggae muzikos garsus į santūriųjų lietuvaičių ausis ir širdis.
Shidlas – taip, būtent tas žmogus kaltas, kad šiandien mano ausinukas šėlsta šiltųjų kraštų ritmais. Kažkada džiuginęs liaudį linksma dainele „Rasta Farai“, stebinusia ironiška istorija ir šmaikščiu žodžių žaismu, dabar…

Kol kolega Aivaras dosniai maitino shilta.lt skaitytojų sąmonę juodais brangakmeniais ar nelietuviškai skambančiu vokalu dvelkiančiomis naujienomis, aš vėl ir vėl nostalgiškai pasineriu į kiek senesnius laikus. Senesnius – nereiškia prastesnius; tikiu, kad net prieš kelis tūkstančius metų paskutinį mamutą nudobusios genties guolyje daužytų pagalių garsai ir riaumojimas rastų kuo sužavėti. Bet nereikia taip toli gręžiotis atgal. Dar sprandą nusisuksi. Grįžkim vos …

Kartais per stipriai įsikibę laikomės naujovių, jaunutes pop žvaigždutes mestelėdami į neregėtą pripažinimą ir šlovę. Nors visos muzikos išgirsti neįmanoma fiziškai, bet kaskart smagu rasti kažką laiko patikrintą ir begalo stiprų. Toks šiandien man pasirodė juodukas Booker T. Jones su savo 80-ųjų metų gabaliuku „The Best of You“.
Vyriško tembro atlikėjos Cher apdainuotame Memfyje, 1944 metais gimęs atlikėjas, geriausiai…

Kadaise postringavau apie kultinės trečiosios pop lygos grupės „Žentai“ poetines vingrybes. Tąkart mano išvedžiojimai galėjo būti palaikyti amžinos kartų nesantaikos išraiška, mat šie nuostabūs dainiai atstovauja jei ne mano senelių, tai bent jau tėvų muzikinius interesus. Aišku, nedrįsčiau mesti ironijos akmenų visai „pagyvenusiai jaunuomenei“, bet sutikime, kad daugumos jų garsų suvokimas (stebint iš mūsų varpinės) mažų mažiausiai tragiškas…

Nuo „šlykščių metalovų“ riaumojimų iki apsisnarglėjusios romantikos, nuo blankių Niujorko garažų iki atgrasiai madingų „Mtv“ torto papuošimų, nuo kraupių grasinimų „Heads Will Roll“ iki nuoširdžių šmaikštavimų prieš televizijos kameras. Tokie tie „Yeah Yeah Yeahs“.
Trijulę, demonstruojančią savo muzikinius gebėjimus nuo 2000-ųjų, bandoma įsprausti į indie, garage punk bei alternative dance rėmus. Ar tie rėmai…

Kalbama, kad vyrų pasąmonėje vis dar gajus pirmykštis šeimos maitintojo, visuomenės sargo, laukinės medžioklės didvyrio prototipas. Tokia pajauta amžių amžius vyriškąją giminę verčia užpildyti sporto stadionus, o komentatorius aistras kurstyti galingais žodžių junginiais: „titulą iškovojo“, „varžovus sutrypė“, „pergalę išplėšė“, o „viltis sudaužė“. Gan stipru. Nors ironiška, bet ir mes neatsiliekame nuo saldžialiežuvių rungtynių stebėtojų. Rodos esame ne taip aršiai nusiteikę, bet rėkiame…

Ne, albumas nepasirodė šią savaitę ir mes nesame pirmieji apie jį pranešę. Ir net nemanome, kad Lietuvoje šio vaikinuko dainų dar niekas negirdėjo. Gal netgi esu vienas paskutinių, išgirdusių jo kūrybos vaisius, kadangi albumą parsisiunčiau tik šią savaitę. Kodėl? Nes patiko viena daina… paklausiau antros – patiko… parsisiunčiau visą albumą – rašau apžvalgą.
Justin Nozuka – amerikietės ir japono sūnus, pasaulį…

Pagrindai nesikeičiantys. Nemėgstamo praradimai – atidavimai, mėgstamo sugrįžimai. Išsimėsinėjimas iš pašonės, paliekant nepaliestą tik pačią giliausią sielos terpę. Be jokių trikdžių, instinktyviai, dvasingai, pagrindais gamtos sukurtais, nestipriai, tačiau su nemirštančia gyvastimi. Tokios tos mintys, kai lietuviškos vasaros.
Natūralumas. Tai žodis, savo šilta aura gaubiantis kolektyvą, kurį šį kart nutariau parodyti Jums. Prie šio nepaprastai gražaus žodžio galima pridėti ir dar…

Šiandien mūsų mieste lyja (tikiuosi, jog ir likusi Lietaus šalies dalis palepinta). Tokiomis dienomis man dar labiau gaila, kad neturiu balkono. Taip, tai didžiausia ir metai iš metų neįgyvendinta aistra. Įsivaizduoju save sėdintį minkštutėlyje fotelyje, geriantį pusiau sausą vyną, rūkantį lengvas cigaretes ir besimėgaujantį žaibais, lietum, kvapu, garsais… Ir dar. Į visą gamtos alsavimą būtinai…

Kad ir kokiais pasaulio valdovais besijaustume prabudę ryte, niekada neatsirado išminčiaus, galinčio įminti vieną didžiausių žmogaus egzistencijos klausimų: mirtis. Kas Ji? Kodėl Ji? Kada ir kokia? Kas po Jos?
Vieni stengiasi apie tai negalvoti (veikiausiai tik tie, kurie nepretenduoja savo intelekto koeficientu aplenkti aštuonmetį vaikėzą), antri varto senovės ir moderniųjų mąstytojų raštų tomus, stengdamiesi pašerti sąmonę žmonijos proto vaisiais, treti paprasčiausiai bijo…