Autorius: Aivaras | shilta.lt

Įspėjimas skaitytojams – ironijos kupinas tekstas!

Kadaise vienkiemiuose gyvenantys senoliai kinkydavo arklius ir per giliausius sniegynus kapstydavosi miesto link. Šalia buities reikmenų kultūros žmonės prigriebdavo ir vieną kitą poezijos knygelę, kurią iš rankų į rankas persiųsdavo visi mažiau ar daugiau rimuotu žodžiu besidomintys asmenys. Šiandien gyvename dėkingais laikais, kai aukščiausio lygio poezija mus pasiekia interneto laidais. Dar geriau, dabar giliausi minčių klodai apipavidalinami muzikiniais garsais ir tereikia spustelėti „play“ mygtuką, kad kompiuterio kolonėlės paplūstų ausis glostančiais rimais.

Legendiniais šlageriais „Į Lietuvą“, „Medinis Dievas“, „Meilės Vasara“ pagarsėjęs A.Vilčinskas netgi dienas leisdamas JAV džiugina klausytojus naujais hitais. Šaltą žiemą žodžio virtuozas ragina smagintis su naujai iškeptu hitu „Sninga“. Taigi „Saulės Kliošui“ su kompozicija „Sninga“ bei „Sheezzanovai“ su „Elegantiškai Sninga“ belieka gėdingai nulipti nuo pjedestalo ir užleisti vietą Amerikos lietuvaičiui.

Kadaise liaupsinęs „Žentų“ lyrikos pliūpsnius gan nepelnytai duetą iškėliau iki pat estetikos ir žavesio padebesų, tad imuosi taisyti padėti panagrinėdamas daug žadančią kompoziciją „Sninga“.

Siųstis (nesiunčia?): šaltinis Nr1 |  šaltinis Nr2

Arba ieškoti dainos pranešime spaudai - A.Vilčinsko renesansas – nauja daina „Sninga“.

Kūrinio lyrinis „aš“ labai sudėtinga asmenybė. Gan neapsisprendęs, tiksliai nežinantis savo pozicijos, o galbūt nepataisomas optimistas. „Gera būt laimingam / Arba nelaimingam“ deklaruoja jis savo klausytojams. Gerbiamasis, galbūt būtų paprasčiau pasakyti tiesiog „gera būti“? O gal šia užslėpta mintimi tą ir norima pasakyt, nesvarbu kaip, svarbu kad gyvename. Gilu, tik tuomet stulpelio pabaigai turėčiau pastabų: „Gera būt laimingam / Arba nelaimingam. / Gera po kelionių / Grįžti į namus“. Pabaigoje velnioniškai tiktų fone nuaidintis „arba negrįžt“. Na, bet visgi akivaizdu, kad dauguma tikėjosi tokios minties pabaigos, na, o autorius užbėgęs įvykiams už akių įterpė netikėtumo gyslelę. Bravo! Štai būtent tie perliukai, dėl kurių kūrinys įgauna neįkainojamos vertės.

„O už naują kelią / Reikia po taurelę. / Ir dar daug ko reikia / Jeigu nori būt“. Svarbiausia lyriniam subjektui „būvimas“. Pasak jo, norint „būti“ privalomas alkoholis (aliuzija į kitą pasaulį, apsvaigimą, kurio metu netgi nelaimingas gali tapti laimingu), na, o kiti veiksniai čia lyg tyčia nutylimi. „Ir dar daug ko reikia“ atlieka daugtaškio funkciją ir priverčia mus patiems savyje susidėlioti „o ko gi dar man reikia, kad būčiau“? Įpintasis nutylėjimas rodo rašiusiojo bandymą tekstu prisiliesti prie kiekvieno klausytojo. Pagirtinas veiksmas. Kuomet dauguma kūrėjų deklaruoja išskirtinai savo išgyvenimus, A.Vilčinskas tarsi savianalizės meistras liepia sustoti ir apmąstyti, kas svarbiausia tau pačiam.

„Vidury to kelio / Ir su tais, kas kelia, / Ritamės mes patys / Tai ir nesvarbu“. Alkoholizmo tematika rutuliojama ir vėlesnėse eilutėse. Pasiekę aukštesnę terpę veikėjai (šioje kompozicijoje įvardijami kaip „mes“) ritinėjasi ant kelio, bet vidinė palaima atperka fizinę antiestetiką ir priverčia ištarti „nesvarbu“.

„Visą dieną sninga / Visą naktį sninga. / Ir labai dėsninga / Kad apsnigo mus. / Kartais nebesninga / Bet ir tai dėsninga <…>“. Ši mintis netgi man kelia keblumų, bet žinant lyrinio „aš“ dvilypę asmenybę suverčiame kaltę neapsisprendimui. Tiesa, esu be galo sužavėtas autoriais, kurie savo kūriniais apdainuoja nūdienos problemas. Manau dauguma girdėjote krizei sukurtų šlagerių, proginėms šventėms (tarkim Velykoms) iškeptų kompozicijų, o Arvydas Vilčinskas apdainuoja visą Europą užgulusį sniegą. Juk aktualu! Darbininkas, traktoriumi valydamas kaimo keliukus dabar galės smagiai sau švilpauti „Visą dieną sninga / Visą naktį sninga“, taip su šypsena pažvelgdamas į užklupusią stichiją.

Turbūt net nereikia minėti, kad grynuoliška poezija pagardinta yamahiniu instrumental’u, kas suteikia jai dar mielesnį skambesį. Ech, kad man dievulis būtų nepašykštėjęs tokių plunksnos valdymo gebėjimų arba bent jau minimalių dainavimo parametrų, tuomet tikrai sudalyvaučiau šios dainos karaoke konkurse.

Arvydas Vilčinskas – Sninga

nuotrauka iš delfi.lt

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Vos prieš porą savaičių lyg mažas vaikas džiūgavau atradęs naują į intymiausius apmąstymus teškiantį kolektyvą „Antony And The Johnsons“. Kad ir kaip Antony masturbavo mano vidinį „aš“, pasižadėjau bent keletą mėnesių nepostringauti apie Anglijoje gimusį charakteringo stoto vyruką, bet… deja tenka prisipažinti, kad didelės dozės energetinio gėrimo daro savo ir po keleto valandų kovos vardan miego palaimos verčia vėlei spustelėti „power“ mygtuką ir klausyti kompiuterio operacinės sistemos užkrovimo garsų.

Antony And The Johnsons – Cripple and The Starfish. Dieviškai sudėliota kompozicija. Kritiko liežuvis net nesirengia kapoti melodinės linijos, kuri iš pažiūros primityvi ir gan mažainstrumentė, bet iš tikro ohoho. Viskas lyg mikrochirurgo peiliu sudėliota būtent ten kur turi būti ir būtent taip, kad žaizdos nepūliuotų. Arba atvirkščiai – išsiverstu savo šlykščiausiais pavidalais, parodydamos, kad tu vis dar egzistuoji. „I am very happy / So please hit me / I am very very happy / So come on hurt me“. Sakai to negali būti? Žmogui, tokiam kaip Antony, tokiam, kuris neranda sau skirtos nišos tradiciniame pasaulyje šios eilutės galėtų tapti gyvenimo credo. Fak, kiekvienam menininkui, kūrėjui, mąstytojui, tam, kuris „kas per aš“ visuomenės laikomas „nenormaliu“, šios eilutės tarsi dangiška mana, tarsi vidinio „aš“ šnabždėjimas, sukeliantis malonų „ei čia apie mane“.

O kaip į širdį kreipiesi tu? Moteriškų formų vyrukas ironiškai mandagiai prabyla: „Mr. Muscle forcing bursting / Stingy thingy into little me, me, me“. Ir, kad ir kiek prisidėtum prie vidinių ar fizinių skausmų „It will grow back like a Starfish!“. Kas nors neaišku? „Nulaužtas ar nukąstas rankas dauguma jūrų žvaigždžių gali atsiauginti.“ (lt.wikipedia.org)

Himnas jūrų žvaigždėms? Ar tiems kurie neranda savo vietos pasaulyje, atsiaugina prarastas „galūnes“ ir vėlei siekia emocinio pasitenkinimo?

„I am very happy / So please hit me / I am very very happy / So come on hurt me“ – tuo viskas ir pasakyta.

Antony And The Johnsons – Cripple and The Starfish

Tekstas: Antony And The Johnsons – Cripple and The Starfish

Siųstis (nesiunčia): šaltinis NR1, šaltinis NR2.

nuotrauka iš youdopia.com

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Kai Jehovos liudytojų berniukai pasibeldžia į duris ir kviečia pasikalbėti „apie tikėjimą“, maloniai (ironiškai) nusišypsau ir duodu suprasti, jog fanatizmas ir bobutėms tinkamos pranašystės apie artėjančia apokalipsę – ne man. Kai tęsdamas senąsias šeimos (bei lietuvių) tradicijas per didžiąsias šventes einu į kaimo bažnyčią, pagaunu save abejingai tyrinėjantį ten kabančius paveikslus, statulas, žmones (kai tuo tarpu turėčiau susikaupti maldai, tiesa?) bei kritikuojantį choro (o gal reikėtų nepamiršti kabučių? Taigi, „choro“) sugebėjimus. Žodžiu, ką aš norėjau pasakyti – visuotinai pripažinti ir skelbiami religiniai kanonai manęs tikrai nekeri, todėl be galo stebiuosi, kad pietums įsijungęs krikščioniškojo roko likau maloniai nustebintas.

Nustebintas ta prasme, kad leisdavau save aptverti skepticizmo tvora ir nesivarginti ieškoti aukso ten, kur plika akimi nematau jo žibant. Bet šiandien kažkas paskatino atkabinti spygliuotos vielos atkarpėlę ir užmesti ausį į Casting Crowns šviežiausią albumą Until The Whole World Hears.

Kompanijos lyderis bei steigėjas Mark Hall Gamtos apdovanotas puikiu vokalu. Tokiu, kuris idealiai tinka lengvam rokui. Panašiu, kokį dažnai girdime komedijų (pvz. kad ir Eurotrip) garso takeliuose. Pridėkime daugiau ekspresijos, prikimimo ir gausime nebe lengvo, o ir sunkesnio roko kompozicijas savo vokalu galintį puošti veikėją.

Until The Whole World Hears asmeniškai man primena tipinę manifestinę metaforą: puikiai sudėliota, bet… lyg tai kažkur jau girdėta… tą patį galima pasakyti ir apie pačią muziką: taip, ausį glosto švelnūs vokalai, ramios pianino ar styginių partijos, kviečiančios susikaupti. Žinoma, nebūtų tai krikščioniška muzika, jei nekviestų garbinti ir Jėzaus, tad šioje vietoje jau kiekvieno asmeninis reikalas: ar Jūs sugebėsite pajausti muziką pernelyg nesigilinant į tekstą, ar tekste ieškosite užslėptų metaforų (išduodančių ne tiek religines, kiek fizines, gaivališkas pajautas), ar priimsite viską tokia spalva, kokia užtepti paskutiniai potėpiai ir susikaupsite maldai – kiekvienam savo.

Visgi darykime prielaidą, kad tekstus reikia priimti tokius, kokie jie yra – t.y. per religinę prizmę. Gražu. Taip, frazės šimtus kartų iškartotos panašaus pobūdžio muzikoje ir šventikų pamoksluose, tačiau žodžių žaismo ir nuoširdumo tikrai yra iš ko pasimokyti. Galbūt kai kurios dainos skamba taip įtaigiai dėl to, kad minėtasis Mark Hall nėra tik muzikantas: muzikinę veiklą jis pradėjo jau būdamas pastorius. Ar reikėtų stebėtis, kad šitiek metų studijavęs ir dirbęs prie pamokslų žmogus nesugebėtų uždegti ugnelės kiekvienos jo ganomos sielos širdyje dainuoti, kol visas pasaulis išgirs?

Paprašytas glaustai reziumuoti Grammy apdovanotų Casting Crowns vos vakar (lapkričio 17d.) pristatytą albumą negaliu daugžodžiauti: visų pirma dėl to, kad tokio žanro muzika mano fonotekoje kol kas naujiena (kalbu apie krikščionišką, o ne bendrai apie lengvą rokelį), tad nelabai turiu su kuo lyginti; antra – nerandu daug kritikos vertų taškų, tad leisiu sau tiesiog pagirti. Pagirti už tvarkingai sudėliotas kompozicijas, už malonų vokalą, už kuriamą nuotaiką. Paklausykit.

Casting Crowns – Until The Whole World Hears

Casting Crowns – At Your Feet

Casting Crowns – Mercy

Nuotrauka iš fmbooksonline files

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Švyturio alaus darykla postuluoja, kad „Mus vienija alus ir pergalės“; Kauno krepšinio klubo sirgaliai priešininkų komandas baugina griaudinčiu „Visi Kauno Žalgirio fanai!“; Rimvydas visą gyvenimą ištikimai mylėjo (ir tebemyli) šį nuostabų sportą; Linas Adomaitis ne  pirmus metus gerbėjų aistras skatina vis naujais himnais. Nieko keisto, kad šį sezoną Žalgirio armijos maršu tampa dar vienas šio menininko darbas, įrašytas kartu su tais, kurie geriausiai žino, ko reikia, kad himnas skambėtų himniškai – su komandos sirgalių legionu.

Dainoje aiškiai jaučiamas siekis padaryti ją tokia, kad visiems būtų kuo lengviau įsilieti. Turbūt dėl to neatsitiktinai „priedainiui“ pasirinkta Žaliosios mirties daugybę kartų halėje skambėjęs šūkis: „VISI KAUNO ŽALGIRIO FANAI!!!“ Pavartoti ir tokie žodžiai, kurie dainą turėtų daryti gyvesnę bei folkloriškesnę (rupūžė, eik tu sau, kad tave kur perkūnas) bei – bent jau man filme 300 girdėtas – tikras, stiprus, vyriškas atsikvėpimas („CHU!“).

Nežinau, kokių atsiliepimų šis gabalas susilauks po oficialaus pristatymo (jau spalio 21d.), bet mano subjektyviu vertinimu jį reikia klausyti kelis kartus, kol supranti, ką Linas norėjo juo pasakyti. Taigi pagavęs pastangas vertinčiau labai teigiamai. Visgi jo kūrėjas nėra pirmokas Lietuvos muzikos padangėje.

Sveikinimai visiems Kauno Žalgirio fanams! Pergalių mylimai komandai, o Linui – nenumaldomos energijos darant gerus darbus.

Himną “Visi Kauno Žalgirio Fanai” galite be apribojimų siųstis iš oficialios klubo interneto svetainės.

Nuotrauka iš image076.mylivepage.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Ne, jis nesidabina storas dešras primenančiais dredais ir neturi slaptų kraujo ryšių su Jamaikos vietiniais gyventojais, bet teigia esantis „Vėliavos Įpareigotas“ nešti reggae muzikos garsus į santūriųjų lietuvaičių ausis ir širdis.

Shidlas – taip, būtent tas žmogus kaltas, kad šiandien mano ausinukas šėlsta šiltųjų kraštų ritmais. Kažkada džiuginęs liaudį linksma dainele „Rasta Farai“, stebinusia ironiška istorija ir šmaikščiu žodžių žaismu, dabar kartu su rusakalbiu reperiu Vintorez, už ragų griebia vasarišką temą, priverčiančią mintimis sugrįžti į saulėtus paplūdimius. Kaip ir visi, taip ir šis kūrinys prifarširuotas užkrečiančio draivo, suplaktas iš primityvumu, ironija, bet kartu ir intelektualumu dvelkiančių raidžių, užpildytas spalvinga garsų palete.

Klaipėdietis, rastafari kultūros gerbėjas, Shidlas, net negatyviausius reiškinius sugeba paskandinti stipriai pozityvioje egzotiškų garsų mišrainėje, tad jei šią dieną oficialiai pavadinai „pačia blogiausią savo gyvenime“ – turime vaistų.

→ Vintorez & Shidlas – Pleže Rūkas ←

(nesiunčia?)

nuotrauka iš myspace.com/shidlas

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Kol kolega Aivaras dosniai maitino shilta.lt skaitytojų sąmonę juodais brangakmeniais ar nelietuviškai skambančiu vokalu dvelkiančiomis naujienomis, aš vėl ir vėl nostalgiškai pasineriu į kiek senesnius laikus. Senesnius – nereiškia prastesnius; tikiu, kad net prieš kelis tūkstančius metų paskutinį mamutą nudobusios genties guolyje daužytų pagalių garsai ir riaumojimas rastų kuo sužavėti. Bet nereikia taip toli gręžiotis atgal. Dar sprandą nusisuksi. Grįžkim vos penketą metų. Atgal. Prisiminkime studentiškus išgyvenimus bei juos lydėjusias melodijas. Nereikia net žodžių. O jei jie ir yra – nebūtina jų suprasti. Apie ką kalbu? Ogi Rod – All My Love.

Airijos žaluma prisisotinęs vyrukas 2005-aisiais išleido į pasaulio garsų erdvę tokią kompoziciją, kurią muzikos kritikai vieningai užsipuolė teigiamais atsiliepimais. Vieni giria už stilistikos samplaiką, antri – už sukurtą nuotaiką, dar kiti – už preciziškai atidirbtą žemų dažnių garsų derinimą bei eksperimentavimą. Prisidėjęs prie jų, pagirsiu ir aš. Už visumą, kuri skamba mąslumo, meditacijos, ramybės bei atsipalaidavimo natomis. Nežinau, ar elektroninės muzikos kritikai dar nepasekė minėtųjų mamutų pėdomis, bet jei jų dar vaikšto kažkur aplink, tai siūlyčiau skepticizmą palaidoti tokiuose kūriniuose kaip šis; seniai praėjo tie laikai, kai elektros energija naudota tik mikrofonų ir garsiakalbių pagarsinimui, o koja mušamas žemas būgno dažnis padiktuodavo ritmą, kad likę muzikantai nepasiklystų dainos tempo labirintuose. Šiandien negyvi kompiuteriai gali prabilti pačia jausmingiausia kompozitorių kalba bei pasibelsti į įvairiausio plauko klausytojų širdis. Ir nereikia būti ryžu airiu, kad suprastum, apie ką ambient/downtempo/idm/electro/chillout tarmėmis kalba jų tėvynainis.

→ siųstis Rod – All My Love ←

Nesiunčia?

Nuotrauka iš boomkat.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

(jei nesiunčia!)
Kartais per stipriai įsikibę laikomės naujovių, jaunutes pop žvaigždutes mestelėdami į neregėtą pripažinimą ir šlovę. Nors visos muzikos išgirsti neįmanoma fiziškai, bet kaskart smagu rasti kažką laiko patikrintą ir begalo stiprų. Toks šiandien man pasirodė juodukas Booker T. Jones su savo 80-ųjų metų gabaliuku „The Best of You“.

Vyriško tembro atlikėjos Cher apdainuotame Memfyje, 1944 metais gimęs atlikėjas, geriausiai žinomas kaip grupės „Booker T. & the MGs“ pagrindinė figūra. Be šio „titulo“ šalia jo vardo rašoma „multiinstrumentalistas, dainų rašytojas, prodiuseris bei aranžuotojas“. Kuomet mūsų dainorėliams kūryboje padeda galinga technika apginkluoti kompiuteriai, o apie gebėjimą pačiam bent jau vienu pirštu skambinti pianinu nėra nei kalbos, šis, mūsų senelių amžiaus vyrukas demonstruoja pasakiškus gabumus. Jo studijoje gebėtumėte rasti obojų, saksofoną, tromboną, pianiną ir gal netgi vargonėlius, primenančius jaunystės dienas praleistas bažnyčioje.

Pristatomas kaip R&B, soul, funk ir electric blues propaguotojas, dainoje „The Best of You“ Booker T. stabteli ties 80-ųjų funk / electro funk skambesiu. Kūrinys tiesiogine prasme neša ramybę ir chill‘ą. Plokštelės traškesys, širdį glostanti gyvų instrumentų puokštė, aksominis vokalas, švelni ritmika ir elektrinių vargonėlių pragrojimai. Viskas, ko reikia jaukiam vakarui prie židinio.

Tiesa, taip pat primygtinai siūlau apsilankyti Booker T. Jones myspace‘o profilyje ir paklausyti šiais metais dar vieną naują albumą iškepusio muzikos meistro kūrinių. Skanaus.

→ myspace.com/bookertjones ←

Booker T Jones – The Best of You

nuotrauka iš bentleyfunk.blogspot.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

frype.lt/deimantukas

→ parsiųsti kūrinį ←

(nesiunčia?)

Kadaise postringavau apie kultinės trečiosios pop lygos grupės „Žentai“ poetines vingrybes. Tąkart mano išvedžiojimai galėjo būti palaikyti amžinos kartų nesantaikos išraiška, mat šie nuostabūs dainiai atstovauja jei ne mano senelių, tai bent jau tėvų muzikinius interesus. Aišku, nedrįsčiau mesti ironijos akmenų visai „pagyvenusiai jaunuomenei“, bet sutikime, kad daugumos jų garsų suvokimas (stebint iš mūsų varpinės) mažų mažiausiai tragiškas.

Bet visgi atėjo ta diena kai mano akiratin pakliuvo mūsų amžiaus vaikinukas. 23 metų Deimantukas smagiai šoka vaikų būrelyje ir traukia dainelę apie kamuoliuką. Elektros prisodrintas vokalas, deminutyvinis pseudonimas ir „teletabių“ primityvo išauginta lyrika. Kam sunkiau su teksto „pagavimu“ (nors tokių turėtų būti gėdinga mažuma) geranoriškai mesteliu smagiosios dainelės žodžius.

•  •  •

Kaip kamuoliukas šoka, šoka,
Visi šoka taip kaip moka.
Lia, lia, lia, lia…

•  •  •

Mažas, mažas kamuoliuk
Su manim kartu pabūk.
Mes pašoksime kartu
Ir nebus man nuobodu.

Pasikviesiu aš tave -
Šoksim, žaisime drauge.
Pakviesiu dar draugų
Ir tada bus nuostabu!

•  •  •

Deimantukas turi geriausią draugą Kamuoliuką (išdrįskime jį rašyti iš didžiosios raidės), su juo kasdien dūksta ir šoka. Kartais žaidimų draugas pavargsta ir berniukas prašo jo pasilikti, mat kitaip mažyliui bus nuobodu. Norėdamas įkalbinti Kamuoliuką, Deimantukas jį bando įtikinti: „Pakviesiu dar draugų / Ir tada bus nuostabu“. Ir saulėtos dienos tęsiasi: „Kaip kamuoliukas šoka, šoka, / Visi šoka taip kaip moka“.

Žinant, kad tokius tekstus rašo įmitęs jaunuolis, darau keletą prielaidų:

• šis vaikinas metų metus ieško geriausio draugo ir neradęs jo smaginasi su žaisliukais;
• Deimantą kamuoja sutrikusio vystymosi problemos;
• galbūt tai psichotropinių medžiagų sukeltos iliuzijos.

Labiausiai norėčiau, jog tai būtų paskutinis atsakymas, tada daina pasirodytų esanti begalo kieta. Ką manot jūs?

nuotrauka iš frype.lt

 Autorius: Aivaras | shilta.lt

(jei nesiunčia!)

Nuo „šlykščių metalovų“ riaumojimų iki apsisnarglėjusios romantikos, nuo blankių Niujorko garažų iki atgrasiai madingų „Mtv“ torto papuošimų, nuo kraupių grasinimų „Heads Will Roll“ iki nuoširdžių šmaikštavimų prieš televizijos kameras. Tokie tie „Yeah Yeah Yeahs“.

Trijulę, demonstruojančią savo muzikinius gebėjimus nuo 2000-ųjų, bandoma įsprausti į indie, garage punk bei alternative dance rėmus. Ar tie rėmai nėra skaudžiai daužomi ir laužomi spręsti nedraudžiama kiekvienam susipažinusiam su Karen O vokalo vingrybėmis.

Mano dėmesį patraukė visai ne pop’sovai skambantys blizgučiai ir tikrai ne riaumojančios moteriškės elegancija – „Runaway“ būtent ta daina, kurios niekaip negali sustabdyti mano winamp’as. Ji atskrido iš naujausiojo „Yeah Yeah Yeahs“ albumo „It‘s Blitz!“, kuris pirmojo kritiško žvilgsnio buvo įvertintas kaip labiau tinkantis puošniam jaunimėliui, trypiančiam madingais diskotekų liūto plokštelių apsisukimais. Nors albumo taip ir neišgirdau, bet trumpa jo prezentacija internete pakeitė mano nuomonę teigiama linkme.

„Runaway“ – daina prasidedanti primityviu piano verkšlenimu, stiprinamu švelniai prikimusiu vokalistės tembru, turbūt pati lyriškiausia albumo puošmena. Emocijai augant auga ir muzikinis užpildymas, tad kompozicijai įpusėjus nieko nestebina griežta ritminė linija ir svorį kuriantys elektroniniai priemaišai. Atlikimo emocionalumas ir tekstiniai pakartojimai kuria chaotišką atmosferą, kuri ir yra viso kūrinio atrama: „Run, run, run away / Lost, lost, lost my mind / Want you to stay / Want you to be my prize“. Klausant šią tobulą muzikos, teksto ir atlikimo vienovę iš vizijų niekaip nedingsta su savo emocijomis nebesusitvarkančios merginos įvaizdis. Kadangi tekste galima rasti užuominų meilės tematikos link, toks išprotėjimas turėtų būti artimas daugumai klausančiųjų.

Yeah Yeah Yeahs – Runaway

nuotrauka iš starpulse.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kalbama, kad vyrų pasąmonėje vis dar gajus pirmykštis šeimos maitintojo, visuomenės sargo, laukinės medžioklės didvyrio prototipas. Tokia pajauta amžių amžius vyriškąją giminę verčia užpildyti sporto stadionus, o komentatorius aistras kurstyti galingais žodžių junginiais: „titulą iškovojo“, „varžovus sutrypė“, „pergalę išplėšė“, o „viltis sudaužė“. Gan stipru. Nors ironiška, bet ir mes neatsiliekame nuo saldžialiežuvių rungtynių stebėtojų. Rodos, esame ne taip aršiai nusiteikę, bet rėkiame, jog mūsų ausinukus atakavo, okupavo, šturmavo ar tiesiog paėmė įkaitais naujos dainos. Šūktelėčiau ir dabar, bet neberandu tinkamų žodžių, tad tyliai pašnabždėsiu – mėgaujuosi porele Lykke Li kompozicijų.

Pavaišinusiems taure balto, pusiau sauso vyno, išsiduočiau pradžioje manęs šį įrašą būsiant panegirika dainai „Everybody But Me“, o vėliau 2008 pasirodžiusiam albumui „Youth Novels“. Tiesa, albumas manęs nesužavėjo, o viena kompozicija pasirodė per silpna įsilieti į pop / indie / electronic rėmus statomos merginos muziką, tad šalia „Everybody But Me“ atliuoksėjo grakščioji „Tonight“.

Leiskite man dar kartelį nukrypti. Labai jau vyriškas pastebėjimas – švedaitė, kovo mėnesį atšventusi 23-iąjį  gimtadieni, begalo graži! Net nesitikėjau, o išvydęs dar bent pusvalandį praleidau stebėdamas asmenines bei koncertuose darytas Li Lykke Timotej Zachrisson (tikrasis vardas) nuotraukas. Štai ir subliūško ponaičio Aivaro tauzijimai atseit jo nedomina muzikantų asmeninio gyvenimo peripetijos, fizinė išvaizda ar sceninio elgesio subtilybės. Bet visgi, nors ir ant pageltusios sienos klijuočiau plakatą su šios mergužėlės atvaizdu bei mielai pirkčiau josios reklamuojamą šampūną, Lykke Li muzikos daugiau klausyti nepradėčiau (nebent kasdieniu reapeat‘u apkaltinčiau žavų balsą).

Jau pirmose solfedžio pamokose net žiopliausias pyplys gebėdavo išploti primityvų ritmuką, imituojantį lentoje parašytus „taati – ti –ti“. Na gal ir ne kiekvienas, bet tas, kuriam šis pratimas buvo galvos skausmas, spėju muzikos mokyklos baigti taip ir nesugebėjo. Tiek tos bėdos. Tiesa, šios dainos lygiai toks pat ritmas, bet… jo pakanka. Toks pirmokiškas žaidimas garsais kaip tik kuria ramią nuotaiką ir nuneša į smilkalų pritvinkusį kambarį bei piešia fotelyje drybsančią merginą, lengvų, ką tik išpūstos cigaretės dūmų fone flegmatiškai kalbančią: „And everybody’s dancing (I don’t want to) / And everybody’s toying (I don’t want to)“. Tokios fantazijos priverčia mesti visus darbus ir lėkti artimiausion krautuvėlėn vyno, tad ar nederėtų didžiosiom šio tauraus gėrimo gamintojų firmom pasigrobti šią dainą savo reklamom? Tiesa dar viena daina. „Tonight“? Ir ką čia bepridurti? Primityviai nuostabi ramuma. Klausant šių dainų dvejybės norisi nusukinėti ausis netašytiems prodiuseriams, pripumpuojantiems pop muzikos raumenis elektroninių vibracijų. Mielieji, akustinis sąskambis dažniausiai ir būna tas raktas į klausytojo širdį, o sintetiškai nupoliruoti garsai tėra laikinas spindesys šlamšto jūroj.

Lykke Li – Everybody but me

→ parsisiųsti Lykke Li – Everybody but me ←

(nesiunčia?)

Lykke Li – Tonight

→ parsisiųsti Lykke Li – Tonight ←

(nesiunčia?)

nuotrauka iš sweden.se

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Ne, albumas nepasirodė šią savaitę ir mes nesame pirmieji apie jį pranešę. Ir net nemanome, kad Lietuvoje šio vaikinuko dainų dar niekas negirdėjo. Gal netgi esu vienas paskutinių, išgirdusių jo kūrybos vaisius, kadangi albumą parsisiunčiau tik šią savaitę. Kodėl? Nes patiko viena daina… paklausiau antros – patiko… parsisiunčiau visą albumą – rašau apžvalgą.

Justin Nozuka – amerikietės ir japono sūnus, pasaulį išvydęs vos prieš 21 metus. Atsižvelgiant į šį faktą galima atlaidžiau žiūrėti į keletą kritikuotinų dalykų. Bet apie viską nuo pradžių…

Albumas Holly pasirodė 2007-aisiais (kai autoriui tebuvo 19) ir per tuos dvejus metus energingasis Justinas spėjo susukti 5 vaizdo klipus to paties albumo dainoms. Negalima būtų išskirti konkretaus žanro, į kurio rėmus suspraustume gan skirtingai skambančias dainas. Pasakyti galima tik tiek, kad lyrika skamba tikrai profesionaliai, na, o su aukštesnio tempo kompozicijomis vaikinas pasilieka plačią erdvę tobulėjimui. Pigiai atrodo besikartojantys akordai be įdomesnių gitaros variacijų bei instrumentų įvairovės skurdumas (daugumoje dainų dominuoja gitara, gitara ir gitara).

Stiprų įspūdį palieka vokalas. Vietomis vyriškai kimstelėjęs, vietomis moteriškai skambantis falcetas ir pakankamai dinamiškai bei plačiai oktavomis vaikščiojantis balsas. Toje pačioje pastraipoje privalu paminėti tai, kad kompoziciškai didžioji dalis dainų yra labai tvarkingai išdėliotos. Tekstuose nerasime pirmokišką rimavimą primenančių eilučių: vietomis darosi smalsu, ar jam anksčiau neteko bendradarbiauti su reperiais?

Temos gan paprastos. Iš jų atsiskleidžia keletas dainų autoriaus asmenybės bruožų: jam trūksta vyriško pasitikėjimo savimi, optimizmo; per dažnai krentama mylimajai po kojomis ir maldaujama likti; per dažnai abejojama santykių perspektyva; per daug šiuolaikinės dramos…

Stipriausias kūrinys šiame rinkinyje (kuris ir privertė pasidomėti, kas tas Justin Nozuka) – After Tonight. Būtent čia netinka priekaištauti dėl anksčiau vardintų minusų, nes jų nėra. Daina optimistiška, trykšta vyrišku pasitikėjimu savimi ir jokių pesimistinių abejonių. Tie, kurie šiandien galbūt neieško nieko linksmo, siūlyčiau paklausyti Save Him – turbūt skaudžiausiai skambančios dainos: tiek vokalu, tiek tema.

Reziuomuojant albumą vertinčiau 8 balais iš 10. Nors didesnėje dalyje dainų neradau kažko originalaus ir akimirksniu žavinčio, tačiau, kaip jau minėjau, lyriškos dainos skamba stipriai. Spaudžiu dešinę ir už tekstų struktūrą.

Justin Nozuka – After Tonight.

Justin Nozuka – Save Him

Nuotrauka iš media.photobucket.com

P.S. Susidomėję, albumas nėra įslaptintas neprieinamose duomenų bazėse, tad atitinkami raktiniai žodžiai atitinkamoje paieškos sistemoje leis ir Jums paskanauti Justino darbo vaisiais.

Muzika dalinasi: Melvinas | ausinukas.lt

Pagrindai nesikeičiantys. Nemėgstamo praradimai – atidavimai, mėgstamo sugrįžimai. Išsimėsinėjimas iš pašonės, paliekant nepaliestą tik pačią giliausią sielos terpę. Be jokių trikdžių, instinktyviai, dvasingai, pagrindais gamtos sukurtais, nestipriai, tačiau su nemirštančia gyvastimi. Tokios tos mintys, kai lietuviškos vasaros.

Natūralumas. Tai žodis, savo šilta aura gaubiantis kolektyvą, kurį šį kart nutariau parodyti Jums. Prie šio nepaprastai gražaus žodžio galima pridėti ir dar keletą tokių, kaip: šiluma, gyvybė, harmonija, teisybė, etc. Kaip mama ir tėtė.

Kas yra „Kultiration“? Papasakoti sunku, tačiau patirti lengva. Tai ypatingą ir šiltą muziką kurianti grupė. Jei būčiau grubus žmogus, nemėgstantis pliurpti, ją apibūdinčiau tiesiog taip: skandinaviškos liaudies muzikos ir regio mišinys.

Būdamas savimi, sakau: čia neįtikėtinas, tačiau labai gardus ir harmoningas kokteilis. Sudėtis: roots reggae, skandinaviškas folk’as, pasaulio muzika, džiazas, dvi merginos, septyni vyrai, teisingos mintys, „gyvi“ instrumentai, „gyvas“ garsas ir daug širdies dėl skonio.

Tai – standartus sulaužęs kolektyvas, stulbinantis savo gebėjimu visus šiuos dalykus sujungti į vieną, nedalomą, tvirtą, šaknis ir plačias šakas turintį medį.

„Kultiration“ gimtojoje Švedijoje jau yra senai pagarsėję savo nepakartojamais (labai laukiu kada nors Lietuvoje!) gyvais koncertais, aktyvia veikla muzikiniame pogrindyje ir „antgrindyje“. Čia jie išleido krūvą įvairaus formato įrašų (tame tarpe ir dub’inių perdirbinių rinkinį). Per krūvą metelių „Kultiration“ išliko savimi ir vis gaivina naujais (žinoma, gerais) darbais.

Gana skaityti – eime klausyti. Prisėsk po „Kultiration“ medžiu ir pasimėgauk.

–> Kultiration – Harmoni (2007) <–

(nesiunčia kūrinio?)

Kultiration – En timme kvar att leva (animation)

nuotrauka iš i-ration.se

 Autorius: Aivaras | shilta.lt

(jei nesiunčia!)

Šiandien mūsų mieste lyja (tikiuosi, jog ir likusi Lietaus šalies dalis palepinta). Tokiomis dienomis man dar labiau gaila, kad neturiu balkono. Taip, tai didžiausia ir metai iš metų neįgyvendinta aistra. Įsivaizduoju save sėdintį minkštutėlyje fotelyje, geriantį pusiau sausą vyną, rūkantį lengvas cigaretes ir besimėgaujantį žaibais, lietum, kvapu, garsais… Ir dar. Į visą gamtos alsavimą būtinai įsipintų tylūs muzikos garsai. Tikriausiai tokiam idealizuotam vakarui puikiausiai tiktų Mykos kompozicija „Ateik“. Ne, tai ne tas pats gėjiškų manierų, Libane gimęs ir nuo 2007-ųjų metų pasaulinio mąsto apdovanojimais pilamas dainorėlis. Tai, tik kuklus vaikis, gyvenantis tarp Kuršėnų ir Vilniaus, apdovanotas intelektualiai žemu balsu ir meile akustinei muzikai.

Kaip apie daugumą, taip ir apie šį, dainuojamosios poezijos atlikėją, daugiau nieko nežinome. O mums to ir nereikia. Gitara, piano, nakties lengvumo tekstas ir jau minėtasis charakteringas balsas.

nuotrauka iš flickr.com/photos/dpoezija

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Kad ir kokiais pasaulio valdovais besijaustume prabudę ryte, niekada neatsirado išminčiaus, galinčio įminti vieną didžiausių žmogaus egzistencijos klausimų  – mirtis. Kas Ji? Kodėl Ji? Kada ir kokia? Kas po Jos?

Vieni stengiasi apie tai negalvoti (veikiausiai tik tie, kurie nepretenduoja savo intelekto koeficientu aplenkti aštuonmetį vaikėzą), antri varto senovės ir moderniųjų mąstytojų raštų tomus, stengdamiesi pašerti sąmonę žmonijos proto vaisiais, treti paprasčiausiai bijo net galvoti.

Mirtis – neišvengiama ir yra vienintelis garantuotas taškas kiekvieno individo ateityje. Mirtis – tarsi užbaigtas paveikslas: jokių paskutinių potėpių, jokių dailinimo štrichų, jokių trintukų. Paveikslas nutapytas; rėmas užkaltas; belieka į jį žiūrėti. Gėrėtis, smerkti, šlykštėtis… bet nekeisti.

Taip jau esame surėdyti, kad dažniausiai žmones pradedame labiau vertinti jų netekę ir mintyse užsikoduojame frazes: „jei tik galėčiau… jei kas suteiktų antrą šansą…“, bet gyvenimas nesikartoja. Gyvybė, kaip ir metų laikai, privalo cirkuliuoti; vienų netekties skausmą pakeičia kitų atradimų džiaugsmas. Bet šiandien ne apie džiaugsmus.

Luther Vandross – amerikiečių talentas, pardavęs daugiau nei 25 mln. savo albumų kopijų, susižėręs 8 Grammy apdovanojimus ir praktiškai triumfavęs šių apdovanojimų ceremonijoje 2004-aisiais, kada net 4 kategorijose buvo pripažintas geriausiu. Sėkmės raktu į tų metų sėkmę veikiausiai tapo būtent toji daina, kuria šiandien norisi pasidalinti su Jumis – Dance With My Father.

Įžanga neatsitiktinai būtent tokia, nes šioje dainoje kalbama apie iš gyvenimo pasitraukusį tėvą ir sūnaus troškimą neįmanomo – dance with my father… again.

Nejaučiu jokios nuostabos, dėl ko daina taip teigiamai įvertinta visame pasaulyje. Kompozicijos atžvilgiu – tiek tekstas, tiek melodija, tiek emocinė eiga – kūrinys absoliučiai nepriekaištingas. Pradedama ramia intonacija, dainos lyrinis herojus skendi prisiminimuose apie tėvą. Akivaizdu, kad netektis jį aplankė jau pakankamai seniai, kadangi prisiminimai – paskutinė sielvarto po artimojo mirties stadija.

Tekstas netrykšta išradingiausiomis metaforomis ar preciziška žodžio daile, tačiau man nuostabą ir susižavėjimą vis labiau kelia būtent tokie tekstai: visiškai paprasti, bet – pagal senojo Šerloko išmintį – iš dalies genialūs…

Dainos kulminacija (tiek melodiškai, tiek tekstiškai) nukeliama į pabaigą, tad šiomis eilutėmis ir užbaigiu pamąstymus Lutherio Vandrosso lyrikos fone…