Autorius: Aivaras | shilta.lt

Įspėjimas skaitytojams – ironijos kupinas tekstas!

Kadaise vienkiemiuose gyvenantys senoliai kinkydavo arklius ir per giliausius sniegynus kapstydavosi miesto link. Šalia buities reikmenų kultūros žmonės prigriebdavo ir vieną kitą poezijos knygelę, kurią iš rankų į rankas persiųsdavo visi mažiau ar daugiau rimuotu žodžiu besidomintys asmenys. Šiandien gyvename dėkingais laikais, kai aukščiausio lygio poezija mus pasiekia interneto laidais. Dar geriau, dabar giliausi minčių klodai apipavidalinami muzikiniais garsais ir tereikia spustelėti „play“ mygtuką, kad kompiuterio kolonėlės paplūstų ausis glostančiais rimais.

Legendiniais šlageriais „Į Lietuvą“, „Medinis Dievas“, „Meilės Vasara“ pagarsėjęs A.Vilčinskas netgi dienas leisdamas JAV džiugina klausytojus naujais hitais. Šaltą žiemą žodžio virtuozas ragina smagintis su naujai iškeptu hitu „Sninga“. Taigi „Saulės Kliošui“ su kompozicija „Sninga“ bei „Sheezzanovai“ su „Elegantiškai Sninga“ belieka gėdingai nulipti nuo pjedestalo ir užleisti vietą Amerikos lietuvaičiui.

Kadaise liaupsinęs „Žentų“ lyrikos pliūpsnius gan nepelnytai duetą iškėliau iki pat estetikos ir žavesio padebesų, tad imuosi taisyti padėti panagrinėdamas daug žadančią kompoziciją „Sninga“.

Siųstis (nesiunčia?): šaltinis Nr1 |  šaltinis Nr2

Arba ieškoti dainos pranešime spaudai - A.Vilčinsko renesansas – nauja daina „Sninga“.

Kūrinio lyrinis „aš“ labai sudėtinga asmenybė. Gan neapsisprendęs, tiksliai nežinantis savo pozicijos, o galbūt nepataisomas optimistas. „Gera būt laimingam / Arba nelaimingam“ deklaruoja jis savo klausytojams. Gerbiamasis, galbūt būtų paprasčiau pasakyti tiesiog „gera būti“? O gal šia užslėpta mintimi tą ir norima pasakyt, nesvarbu kaip, svarbu kad gyvename. Gilu, tik tuomet stulpelio pabaigai turėčiau pastabų: „Gera būt laimingam / Arba nelaimingam. / Gera po kelionių / Grįžti į namus“. Pabaigoje velnioniškai tiktų fone nuaidintis „arba negrįžt“. Na, bet visgi akivaizdu, kad dauguma tikėjosi tokios minties pabaigos, na, o autorius užbėgęs įvykiams už akių įterpė netikėtumo gyslelę. Bravo! Štai būtent tie perliukai, dėl kurių kūrinys įgauna neįkainojamos vertės.

„O už naują kelią / Reikia po taurelę. / Ir dar daug ko reikia / Jeigu nori būt“. Svarbiausia lyriniam subjektui „būvimas“. Pasak jo, norint „būti“ privalomas alkoholis (aliuzija į kitą pasaulį, apsvaigimą, kurio metu netgi nelaimingas gali tapti laimingu), na, o kiti veiksniai čia lyg tyčia nutylimi. „Ir dar daug ko reikia“ atlieka daugtaškio funkciją ir priverčia mus patiems savyje susidėlioti „o ko gi dar man reikia, kad būčiau“? Įpintasis nutylėjimas rodo rašiusiojo bandymą tekstu prisiliesti prie kiekvieno klausytojo. Pagirtinas veiksmas. Kuomet dauguma kūrėjų deklaruoja išskirtinai savo išgyvenimus, A.Vilčinskas tarsi savianalizės meistras liepia sustoti ir apmąstyti, kas svarbiausia tau pačiam.

„Vidury to kelio / Ir su tais, kas kelia, / Ritamės mes patys / Tai ir nesvarbu“. Alkoholizmo tematika rutuliojama ir vėlesnėse eilutėse. Pasiekę aukštesnę terpę veikėjai (šioje kompozicijoje įvardijami kaip „mes“) ritinėjasi ant kelio, bet vidinė palaima atperka fizinę antiestetiką ir priverčia ištarti „nesvarbu“.

„Visą dieną sninga / Visą naktį sninga. / Ir labai dėsninga / Kad apsnigo mus. / Kartais nebesninga / Bet ir tai dėsninga <…>“. Ši mintis netgi man kelia keblumų, bet žinant lyrinio „aš“ dvilypę asmenybę suverčiame kaltę neapsisprendimui. Tiesa, esu be galo sužavėtas autoriais, kurie savo kūriniais apdainuoja nūdienos problemas. Manau dauguma girdėjote krizei sukurtų šlagerių, proginėms šventėms (tarkim Velykoms) iškeptų kompozicijų, o Arvydas Vilčinskas apdainuoja visą Europą užgulusį sniegą. Juk aktualu! Darbininkas, traktoriumi valydamas kaimo keliukus dabar galės smagiai sau švilpauti „Visą dieną sninga / Visą naktį sninga“, taip su šypsena pažvelgdamas į užklupusią stichiją.

Turbūt net nereikia minėti, kad grynuoliška poezija pagardinta yamahiniu instrumental’u, kas suteikia jai dar mielesnį skambesį. Ech, kad man dievulis būtų nepašykštėjęs tokių plunksnos valdymo gebėjimų arba bent jau minimalių dainavimo parametrų, tuomet tikrai sudalyvaučiau šios dainos karaoke konkurse.

Arvydas Vilčinskas – Sninga

nuotrauka iš delfi.lt

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kolega kažkada skundėsi, kad dirbdamas Anglijoje negalėjo patikėti savo ausimis, išgirdęs galybę dainų, laikytų grynai lietuviškomis. Taip šio asmens muzikiniame suvokime krito Stasio Povilaičio reitingas, na, o man vakar  krito (ir taip vargana) pagarba Alanui Chošnau.

Vakar apsilankė svečių, nusileidusių tiesiai iš Egipto. Be kaljanų, dirbtinių papirusų, taurelių su vietine atributika, draugai atvežė ir rytietiškais motyvais kvepiančios muzikos. Nuotraukų bei verbalinių įspūdžių fone groję garsai privertė stabtelėti piktą shilta.lt kritiko ausį, o vėliau gardžiai nusijuokti atradus joje „lietuviškų“ motyvų. Tuomet ėmėme spręsti, kaip gi mažasis vagiukas Alanas savo albume įvardijo dainos autorius. Pajuokavimas, kad tikriausiai „arabų liaudies“ buvo kaip pirštu į akį. Tiesa, ex „Naktinių Personų“ lyderio nei dainos, nei cd internete nepavyko rasti, bet „Blogos Mergaitės“ darsyk perdainavo šį „hitą“, na ir tikrai albume jį priskyrė „arabų liaudžiai“.

Nežinomas Tolimų Šalių Autorius

„Blogų Mergaičių“ perdainuota Alano Chošnau daina

Nežinau, kaip tai vertinti, lyg ir eilinis plagiatas, o gal net koveris, bet gero muzikanto tokie klystkeliai tikrai nepuošia. Ech, kažkada pirkau „Naktinių Personų“ albumus, klijavau kuklių vyrukų plakatus ant aptriušusių sienų ir net skandavau „sukasi ratu mano laimės laivas“. Džiaugiuosi tik tuo, kad bent „Naktinės Personos“ nespėjo susigadinti savo reputacijos (matyt, laiku išsiskirstė) ir vis dar yra grupė, kurią mielai suka iškankintas winamp’as.

Jei kas turit Alano dainą – atsiųskite, pakeisiu.

nuotrauka iš alfa.lt

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

…tęsiame Aivaro pradėtą kalbą apie naujausią Jurgos albumą „+37° (Goal of Science)“. (Tik nepamanykite, kad gavome honorarus už šios atlikėjos vardo kartojimą mūsų puslapyje.) Tik šįkart pateiksiu nebe ausimis suvirškintos audio informacijos interpretaciją, o tos pačios informacijos, praturtintos gyvo pasirodymo reginiu, emocinį aidą.

Lapkričio 14d. Kaune nusidažė prekybos ir laisvalaikio centrų kovos lauko atspalviais: kas iki vidurnakčio grūdosi eilėse grobstydami įvairias prekes akcijinėmis kainomis, kas nusprendė paglostyti ausis vienu mieliausių balsų Lietuvos muzikinėje padangėje. Taip, aš su draugais nusprendėme užsiimti nematerialiais malonumais.

O įspūdis labai teigiamas. Dovanodama bemaž valandos trukmės koncertinę programą Jurga negalėjo nuvilti jos paklausyti susirinkusių melomanų. Garso režisieriai dirbo puikiai, žmonių aplink sceną netrūko, o šventės kaltininkė, be abejo, savo kūrybos perlais viską pakėlė į dar aukštesnį lygmenį. Kitaip ir nesinori sakyti: panelė Jurga patenka į tą aukščiausią menininkų kastą Lietuvoje (ir ne tik), todėl ir pasirodymas žibėjo atitinkama atmosfera. Lyginant su žemesnės kastos atstovų gyvo garso koncertais, negalima nesidžiaugti, kai kritiškai pasukęs ausį vis dėlto nesugebi išgirsti nė vienos pro šoną nudainuotos natos. Negalima nesidžiaugti ir matant vyresnės kartos atstovą, krutinantį lūpas pagal atliekamos dainos tekstą…

p.s. Jurga, šviesūs plaukai Tau tinka. O suknelė… kaip ir šokio judesiai… pritrenkiantys ;)

Nuotrauka iš jurgamusic.com

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

“Guns N’ Roses sulaukė šaukimo į teismą už dainų kopijavimą” vos suuodę naują sensaciją skelbia Reuters žurnalistai. Pasirodo, paskutiniame legendinės grupės (nors legendinis, turbūt, liko tik vardas ir vienas likęs jos veidas) albume panaudotos dvi dalys iš vokiečių muzikanto Ulricho Schnausso seniau sukurtų dainų. Nesiimsiu teisinti ar kaltinti praeities herojų, bet nevalingai pajaučiu kirbantį klausimą: negi nebeįmanoma sukurti naujų dainų? Negi profesionaliausi muzikantai neapsieina be kitų – ne taip gerai žinomų muzikantų – kūrybos “pasiskolinimo”?

Prisiminkime senuosius lietuvių nepriklausomybę šventinusius himnus, skambėjusius, pavyzdžiui, iš Stasio Povilaičio ar grupės Rondo lūpų. Regis, nė į galvą nešautų mintis, kad “Švieski man vėl” nėra gerbiamo Stasio kūryba. Anaiptol… gyvename šalyje, kur pasaulio šlageriai geriau žinomi nebent apsukriems muzikos prodiuseriams, o ne plačiajai visuomenei. O štai Anglijoje kultūra įvairiapusiškesnė, todėl ir radijo klausytojai turi didesnį pasirinkimą. Pavyzdžiui, nuo šiuolaikinių elektroninių garsų Radio 1 eteryje pavargę šešiasdešimtmečiai senukai turi savo stotį, kurioje transliuojami vien praeities hitai. Spėkit, ar nenugirdau ten mūsų prisikėlimą žymėjusių melodijų? Žinoma, skambančių ne ta kalba, kuria tariau pirmuosius žodžius…

Apie šiandieninius muzikinius šou kažin ar verta kalbėti. Nors gal… Bet trumpai: spaudžiu dešinę verslininkais patapusiems prodiuseriams už apsukrumą, užmaukšlinu pseudo-žvaigždes ant gėdos stulpo dėl saviraiškos išbraukimą iš asmeninių gyvenimo tikslų sąrašo, pliaukšteliu miegantiems autorių teisių gynėjams per ausį už tylą radžių eroje dėl plagijuojamų kūrinių; keliems iš jų suėjo autorinių teisių senaties terminas, kada jomis gali naudotis bet kas? Hmm… nebandysiu skaičiuoti, bet drąsiai spėsiu: didžiajai mažumai.

Bet pažvelkime ir pro optimistinę prizmę: jei ne plagijavimas, daugybė dainų taip ir nebūtų pasiekę mūsų šalies. Jei ne plagijavimo idėjos nesibaidymas, nebūtų naudojamas šiuolaikinėje muzikoje itin dažnas reiškinys – semplavimas. Jei ne semplavimas, didelė dalis hip hop’o ar šiandieninio R&B takelių prarastų patrauklumą. Jei muzika prarastų patrauklumą, ją keistų kitos meno šakos. Jei dieną ir naktį mano ausyse nebegrotų muzika, turbūt galvočiau, kad pakliuvau į pragarą…

Reziumuoti visos pasaulio muzikos industrijos kanonų negaliu, tačiau kompetencijos pakanka reziumuoti bent jau savo nuomonę. O ji – kaip ir visa apimantis Yin ir Yang – susideda iš dviejų dalių: kol yra bent menkiausia viltis padaryti savaip – darykim savaip; jei norim daryti iš muzikos verslą – remkimės patikrintais pavyzdžiais, bet tinkamai atsiskaitykime su tuos pavyzdžius sukūrusiais asmenimis… tiesa, kaip ir yla, ilgai nelindės komercinėje migloje…

Nuotrauka iš forumakad.pl

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Lietuviškasis rap muzikos pasaulis turi savo naujienlaikraščius, blog’us, forumus. Šiandien norintiems parodyti save, viešų šūkavimo „bačkų“ apstu, tik turėk ką. Bet kaskart užgimus švelnesniam hip-hop’o gabalui, plačiakelnių internetinių „gangsterių“ armija svaidosi agresyviomis replikomis, prasimanytais kaltinimais ir maišydama su žemėmis uja „supopsėjusį“ savo bendruomenės narį. Pop-hop’as žudo undeground’inį hop’ą !?

Labai klystate mielieji ponai! Norėčiau paklausti tų, kurie apie šią kultūrą žino apvalų minimumą – kokias grupes bei kūrinius jūs kartkartėmis niūniuojate ramiais vakarais prie arbatos puodelio? Dauguma pagrindine grupe įvardins G&G (kuri, nepaslaptis, taip pat yra įrašiusi ne vieną radijo hitą), o paklausti apie pavienius kūrinius ims žerti būtent labiausiai kritikuojamų undergroundin’io hip-hop’o atstovų, kurių rap’as turi polėkį į švelnumą, kompozicijas. Net neabejoju, kad į šią eilę būtų pastatyti daugiau ar mažiau už savo lyrikas dratiniais liežuviais plakami Dblz, Henkis, Picikato, Ewex, Kitazzz, Shamas… pagaliau rečitatyvo meną dievinančių begalo nekenčiamas Baggy B. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad šešiolikmetė mergaitė išgirdo Dblz „Einu gatve, kurioj lietus lyja visada / Nes kitaip ašarų paslėpt nebesugebu <…>“, išgyveno kartu, vėliau susirado daugiau jo kūrinių, prie muzikinio profilio frype, myspace ar kitame jaunus atlikėjus priglaudžiančiame portale ji pamatė prierašą „hip-hop / rap“, susirado daugiau šio stiliaus atlikėjų… Galbūt šis modelis tinka ne visiems atvejams, bet kas paneigs, kad būtent tie, uždarosios kultūros „atstumtieji“, daro puikią reklamą kitokią rimavimo kryptį pasirinkusiems kolegoms? Kas suabejos, kad ta pati šešiolikmetė mergaitė, susidomėjusi „kas gi per velnias yra tas hip-hop’as“ neužsikabins ant agresyvių Lil’o, jazz’ovų „Shiaurės“ ar intelektualiai ironiškų Karoonos gabalų?

Siekiate populiarinti savo idėjas, pykstate, kad visuomenė jūsų nesupranta, piktinatės visuotinai krentančiu muzikiniu lygiu, bet neanalizuojate savo poelgių.

Tikriausiai agresija kyla:

• suvokus, kad iš muzikos neuždirbsi arba niekada nebūsi populiarus, nes neturi įgimto šarmo;
• iš nežinojimo ir situacijos nesuvokimo;
• dėl perdėto pasipūtimo ir savojo asmens iškėlimo;
• dėl bandos jausmo kuris liepia „sutrypk kitokį“;
• šiaip kvailumo.

Tai visgi kaip ten yra mielieji ponai?

nuotrauka iš coke-lesale.blogspot.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

„Po manęs nors ir tvanas“ egoistiškai rėžia sprandan senas kaip pasaulis posakis. Bet kaip neišeina tokiu credo vadovautis, taip neišeina.

Šiais metais baigiu bakalauro studijas. Mokslo reformos mažiausiai 20 metų mano piniginės neturėtų liesti, mat, kol kas, bamblių, vadinančių mane savo tėvu, nė su žiburiu nerasi. Bet kaskart piktai svarstau: „kur ritasi mūsų valstybė“?

Anądien kalbėjau su vienu iki kaulų smegenų praktišku žmogėnu. „Galėtų čia padaryti stovėjimo aikštelę“ – sako jis. „Bet juk koks gražus parkas, kam jį naikinti?“ – pareiškiau nustebintas tokio išsišokimo. „O tai kur man mašiną statyti?“. Ar visi patapome tokie perdėtai praktiški? Kam eiti į mieste vykstantį nemokamą koncertą, juk pavargsi, nenudirbsi kasdienių darbų, nepadrybsosi prie motinėlės televizijos… Kam eiti į klasiokų penkmečio susitikimą, juk vis tiek neturėsi ką su jais kalbėti, plius reikės sukti galvą kuo apsirengti… Po galais, kam puoštis, dažytis, kvėpintis, pirkti naujus rūbus – juk turi vaikiną – užtenka, kad jam graži…

Geriau pastatykime naują „prekybos ir pramogų centrą“, nutieskime šviežutėlį kelią (pagal visus ES standartus), pakeiskime per skaisčiai tviskančius naktinius žibintus… Bet tik neskirkime pinigų menui! Nes pagalvokite – kam jis? Juk meno ugdyti nereikia – menas atsiranda iš niekur. Tai lyg dangiška mana, krentanti iš saulę sugeriančių debesų. Tai kartu ir duona, ir vanduo, kuriuo žmogus gyvas, stiprus ir sveikas.

Po velnių, dabar rimtai. Kokie dundukai sugalvojo universitetinį išsilavinimą apmokestinti milžiniškomis sumomis? Tarkim, jau minėtieji menai. Ar jums atrodo logiška, turtingi dėdės, kad muzikos specialybė LMTA („Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje“) kainuos 18,5 tūkst. litų per metus?! Ar nekelia šypsnių, kad graužti aktoriaus duonos kriaukšlę pasirinkęs jaunuolis, turės krapštyti 14 tūkst. litų metinę „duoklę“? Ir kas vėliau? Pabaigęs 4 metus trunkančią odisėją, jis gros „vėseliuose“, smagins girtą kaimo publiką miesto šventėse ar vaidins pigiose humoreskose, bažnytkaimių „kulturkių“ scenose? Pakelsiu vyno taurę už tuos, kuriems pasiseks labiau ir pavyks tapti savosios srities specialistais, gaunančias bent truputį daugiau nei minimalus lietuviškasis atlyginimas. Tuomet jie galbūt sugebės per 20 metų sumokėti paskolas bankui ir mirties patale gulėti jau be skolų. Tiesa, atsiprašau už naivų žioplumą – juk sunkiai ir tiems pavyks. Spėju, jie nenorės gyventi kardoninėse dėžėse prie stoties šiukšlių konteinerių. Jei taip, tai teks imti paskolą būstui. Štai jums dar 20 metelių mokėjimo bei gyvenimo nuo vienos algos iki kitos.

„Nulis, ne tikslas“ – sako asmeninių finansų valdymo guru tituluojamas Bodo Shaeferis, bet pagyvenk Lietuvoje, ponaiti išminčiau, gal pragysi kitaip.

Visi mano pažįstami abiturientai(entės), nepasisekus įsmukti šalia saujelės nemokamai besimokysiančių, kels sparnus į tolimas šalis. Silpnesnieji dirbs fabrikuose, stiprieji okupuos tenykštes mokymosi įstaigas. Vieni palaidos savuosius talentus, tuo tarpu kiti garsins kitakalbes tautas. Bet visi jie gėdysis esantys lietuviai, nes „valstybė be kultūros – valstybė be ateities“.

nuotrauka iš balsas.lt

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Jau esu seniau minėjęs, kad eurovizinės dainos nėra tokios, kurios turi potencialo dažnai lankytis mūsų puslapyje, tačiau šįkart ir nesiimsiu kažkurios iš jų analizės, o pateiksiu savo nuomonę, kurią apie šį konkursą turi turėti kiekvienas save gerbiantis muzikos mylėtojas.

Nežinau kaip Jūs, bet aš nuoširdžiai prisipažįstu visiškai nesuprantąs Eurovizijos koncepcijos: kas tai turi būti? Rodos, nuo seno šalia šio sujungiamojo žodžio eina prierašas „dainų konkursas.“ Visiems jau seniai aišku, kad laimi toli gražu ne geriausios dainos, nes visi kritikai gi negali vieningai klysti. Pasirodymai savo įspūdingumu taip pat pirmokiškai atrodo lyginant su reginiais, matomais kad ir MTV apdovanojimų metu, grojant pasaulinio lygio žvaigždėms. Galbūt tai – kultūrų reprezentacinis renginys? Irgi ne: didžioji dauguma dainuoja angliškai, tad kultūrų diferencialas išryškėja nebent iš skirtingų akcentų, kurie manęs nepalieka be ironiško šypsnio veide (beje, dar smagiau klausytis skirtingose šalyse vykstančių finalų vedėjų). Tai kas gi per velnias ta Eurovizija?

Sakau kaip penkerių metų vaikas – tai, ką matau. Eurovizija – tai nevykėliškiausias nesusipratimas muzikos renginių istorijoje. Stebiu finalus jau daugiau nei dešimt metų ir pabandykite atspėti, ar pastebiu kokius nors reikšmingus pasikeitimus toje scenoje? Atrodo lyg žiūrėčiau eilinę meksikiečių muilo operą: gali praleisti viso mėnesio serijas, bet per dešimt minučių atsirankiosi visus įvykius. Regis, kažkas prieš kokius 15 metų faustiškai suriko: „Sustok, akimirka žavinga!“ Ar tai būtų 1998-ieji, ar 2009-ieji, aš matau tuos pačius plačiaskvernius dirbtiniame vėjyje besiplaikstančius rūbus; girdžiu nepakitusius disco stiliaus garsus; kasmet galiu nuspėti būsimą Baltarusijos pasirodymo specifiką (mat Kirkorovo mokykla ten labai giliai įsišaknijusi); matau dirbtinius bandymus kurti optimistišką pasaulėžiūrą, vieną kitą lėtesnę kompoziciją, tarsi įmestą „dėl kvapo,“ bei vieną kitą apkūnią moteriškaitę, kad ir nuostabiu balsu, bet labai jau vangiai judančią scenoje… Eurovizijos dainų problema tame, kad jos klaidingai kuriamos pagal tą eurovizinį modelį, kuriame karaliauja švedų prodiuseriai. Nesvarbu kokiu stiliumi būtų atliekama daina, to stiliaus negalima vadinti tikru jazz’u, rock’u ar soul’u – Eurovizijoje jiems pridedami pop priedėliai, todėl galime girdėti pop-jazz’o, pop-rock’o, pop-soul’o ir, žinoma, paties pop’so. Ateina čigoniškai apsirėdęs vyrukas ir giriasi, jog jo muzika – repo, funk’o, gipsy-rock’o ir dar kažko mišinys. Hmmm… skamba intriguojančiai. Ką girdžiu scenoje? Visišką nesusipratimą: su tokiu „repu“ jam turbūt ir po Baggy B šešėliu pasislėpti būtų per didelė garbė… Jokio originalumo jau daugybę metų. Nieko keisto: kokia gali būti paskata geriausiems muzikantams dalyvauti šiame konkurse ir kankintis studijoje kuriant šedevrą, kada daugiausia balsų susilaukia politiškai draugiškų šalių atstovai?

Ką tik baigėsi pirmasis pusfinalis. Pora žodžių apie jį: linkiu sėkmės bosniams, liūdžiu, kad nepavyko šveicarams; jeigu Sasha Son (ar dabar jau Song?) būtų šiame pusfinalyje – turbūt nė vieno nenustebintų jo patekimas į finalą. Bet mane dar mažiau nustebins jo blankus pasirodymas, kuris taps jo patirties ir pasitikėjimo stokos išdava; prisiminkime finalinius jo pasirodymus Muzikos Akademijoje… o čia gi ištaigingoji Eurovizija. Na, bent jau teigiamai vertinu tą jo skandalą. Vis šioks toks prieskonis prieš pateikinėjant save scenoje.

Nuotrauka iš imageshack.us

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Ir kas galėjo pagalvoti: Michael Jacksonas grįžta į sceną! Grįžta po 12 metų sceninio štiliaus ir daugybės nuo muzikos pasaulio šviesmečiais nutolusių skandalų. Grįžta, kad paskutinįkart (bent jau pradinis planas toks) apdovanotų gerbėjus ta muzika, kurią jie nori išgirsti. Turbūt kiek komentuotojų, tiek ir nuomonių apie šį faktą, o aš pasakysiu savąją: super!

Milijardinis populiarumas, daugiamilijoninės armijos gerbėjų, įspūdinga vila ir Gineso rekordų knygos puslapis priklauso būtent pop karaliui. Būtų galima išvedinėti jo sėkmės teorijas, bet viską galima įsprausti per paprastumo prizmę krentančiame sakinyje: talentas, darbas ir drąsa. Talentas muzikinėje klausoje ir įgimtame balse, darbas įrašų studijose ir (įtariu ne mažiau laiko pareikalavęs) šokių aikštelėse, drąsa diegti naujoves visoje muzikos kultūroje, pradedant aranžuotėmis, tempais, baigiant tikrų spektaklių įnešimu į sceną bei video klipus. Tokia ir turi būti karališkosios šeimos asmenybė: diktuojanti savo taisykles ir sutraukianti geriausius specialistus į savo komandą. Kodėl paminėjau karališkąją šeimą? Tikrai nepradėsiu kalbėti apie UK karalienę ir princus, o Jacksonui į poras pripiršiu Madonną. Šie du žmonės muzikos pasauliui davė tiek, kiek dar ilgai nesugebės duoti nė vienas artistas.

Pikčiausia man darosi dėl to, kad paskutinius jau keliolika metų apie pop karalių mes sužinome laidose apie plastinių operacijų neigiamą poveikį žmonių psichikai ir fiziologijai ar straipsniuose apie pedofiliją. Niekada silikoninės krūtinės nelaikiau mielesne už Gamtos dovanotąją; niekada neieškojau nė pusės žodžio pateisinti vaikus tvirkinančių žmonių, bet lygiai taip pat nė sekundei nesvarsčiau galimybės trinti Jacksono diskografijos iš savo kietojo disko dėl jo gyvenimo už scenos. Man visiškai neįdomu, su kuo jis miega, kiek vizitų jis padarė pas plastikos chirurgą ar kiek milijonų dolerių jam kainavo papirkinėti teisėjus. Man neįdomi jo seksualinė iškryptacija ir odos spalva. Aš vertinu tai, ką girdžiu. IR. Matau, nes revoliucinį Jacksono šokio fenomeną bando pamėgdžioti begalė jaunesnės kartos artistų.

Nesigilinsiu į Michaelo biografinius faktus ir nepateikinėsiu sąrašų, už ką jam buvo skirtos Grammy statulėlės, tiesiog noriu iškelti klausimą: ar scenos dievų asmeninis gyvenimas – kad ir iškrypęs ir purvinas – neturėtų būti paliekamas jiems patiems? Apie Amy Whinehouse galiu kasdien prisiskaityti vis naujų straipsnių, kaip ji perdozavo kokso ar užsipuolė apsaugos darbuotoją, tačiau aš verčiau įsijungiu jos “Rehab” ir riedu naktinio miesto gatve. Gerbiu Jacksoną už jo muzikinį indėlį į pasaulio pop kultūrą ir už drąsą būnant tokios fizinės būklės dar kartą pakilti naujiems pasirodymams šią vasarą. Tikiuosi, tai nebus jo gulbės giesmė…

Nuotrauka iš fanoftheband.com

 Autorius: Aivaras | shilta.lt

Tikriausiai vėl būsiu apšauktas darantis reklamą pop atlikėjam. Turbūt kas nors įžvelgs tame per daug agresijos ar pykčio. Bet juk žmonių nuomonės visada kardinaliai išsiskirs ir to aukso viduriuko nerasiu. Lai būna taip, kaip turi būti, o aš kalbėsiu toliau.

Turbūt net penktokas Tomukas, gyvenantis mažame Veiviržėnų miestelyje žino, kad muzikiniai stiliai vienas nuo kito gerokai skiriasi. Jis tikrai pamena, kad prie mamytės negalima klausyti G&G Sindikato kūrinių, nes „tie dėdės per daug keikiasi“. Pyplys taip pat mena, kaip tėvelis išmetė iš draugo gautą Benny Benassi albumą, mat triukšmo jis ir statybų aikštelėje prisiklauso. Vargšas Tomukas pasakysite? Bet argi laikai ne gerėja? Matote, dabar vaikai nebezyzia tėvų, kad juos išleistų pažiūrėti breakdance‘o į vietinį kultūrnamį, nes „Kelias į žvaigždes“ herojai prisisamdo lanksčiųjų šokėjų, besisukančių ant galvos pagal jų arijas. Mažieji nebesiveržia ir į rap‘o „vakarones“, nes močiutės taip pamėgta „Pūko“ radijo stotis rimuoja gatvės kalba. Dar 1995 metais pirmąja savo kasete „nudžiuginusi“ Giulija, ant pjedestalo kelia būtent graffiti kultūrą. Na, o rastamaniškos muzikos mylėtojai, savo „žolės vakarėliuose“ nuo dabar galės sukti R.Čivilytės ir atlikėjos „Iš Stiklo“, ne už ilgo pasirodysiančią dainą, linksmadūmei kanapėlei.

Kyla tik vienas klausimas. Ar tokiais „triukais“ iš tikro bandoma prisivilioti kitų kultūrų atstovų simpatijas, o galbūt tai tik išsemtų kūrybinių šulinių pildymas „šviežiu“ vandeniu? Kaip ten bebūtų, pasidabinęs ironiška šypsena, vėlei laukiu naujų akibrokštų ir šimtąjį kartą leisdamas „Giulijos – Grafiti“, suku kolonėlių garsą iki galo.

nuotrauka iš cyanwait.blogspot.com

Už praėjusios savaitės darbus save apdovanojau išskirtinai shiltu bei maloniu desertu: apsilankymu bardų žygio koncerte Šiauliuose. Informacija bei atsiliepimai apie šį renginį mūsų puslapyje pasirodys jau greitai, o šiandien norėtųsi pasidalinti mintimis, kurias sukėlė interviu su bardų klubo prezidentu. Tarp visų išgirstų įdomių dalykų man labai patiko prieštaravimas muzikinėms varžytuvėms ir sakinys: “su muzika pirmiausia būtina padirbti, o tik po to su ja žaisti.” Šiandien – apie pirmąją mintį.

Taigi. Muzikiniai konkursai, varžytuvės ir panašiai. Lietuvoje kelerius paskutinius metus pastebime tikrą konkursų bumą: dainų/duetų dešimtukai, KIŽ, Dangus, Muzikos Akademija, jau nekalbant apie Euroviziją ir t.t. Neabejoju, kad prodiuseriai nerimastingai audžia vis naujas idėjas naujiems konkursams, nes tai tapo labai populiariu ir patogiu įrankiu pritraukti auditoriją, mat, kaip sakoma, Lietuva – dainų šalis. Muziką žmonės čia nuo seno myli, kaip ir, turbūt, bet kurioje kitoje pasaulio tautoje, tik mums būdinga “šiek tiek” hiperbolizuoti savo “išskirtinumą.” Grįžtam prie televizinių projektų. Paprasčiau negu pirmokiškasis 2×2: kuo daugiau auditorijos, tuo ilgesni reklaminiai intarpai, tuo riebesnės bankinės transakcijos. Juk didžiausias biznis – tai šou biznis (neatsimenu, kieno tai žodžiai). Net neketinu trimituoti, jog muzika televizijoje – blogis. Jokiu būdu: myliu muziką ir kuo jos daugiau televizijos eteryje – tuo mums geriau. Tačiau perklausiu Kastyčio Petrylos klausimą: kokiais kriterijais galima vertinti muziką?

Muziką, be abejonės, galima vertinti, kaip ir kiekvieno studento žinias tam tikroje studijų programoje: galima rašyti pažymį už harmoningumą, už “pataikymą” į natas, taktą, ritmą ar melodiją. Bet ar galime pasakyti, kad vienas ar kitas atlikėjas dainuoja geriau, kada muzika kuriama profesionaliai ir vienintelis skirtumas tarp jų – žanras? O žanras – jau toji materija, kurioje pasireiškia individualusis skonis. Ar tai, kad Lietuvoje už Rimiškį balsuoja didesnė auditorija padaro jį geresnį už Saulės kliošą? Ar tai, kad Lietuvoje didelė dalis televizijos auditorijos absoliučiai neturi klausos ir supratimo apie muzikinio kūrinio koncepciją leidžia Radžį skelbti geresniu už Ievą Narkutę (kuri neina pigiausiu keliu pelnyti tautos simpatijas, o kuria muziką iš širdies) ? Ar tai, kad tam tikras verslininkas disponuoja didesne banko sąskaita už visus likusius konkurso dalyvius padaro jo šokių judesius grakštesnius ir tikslesnius?

Neatsitiktinai paminėjau Euroviziją, ilgus metus vadinamą “dainų konkursu.” Turbūt niekas nebepasakys, kad šis šou vertas savo pirminio pavadinimo, nes visi dedasi suprantantys, jog ten daina nebėra tiek svarbi, kiek pasirodymas ir politinis suinteresuotumas. Tačiau vis tiek draugiškai skiriame balus puse, vietomis ir visu, tono pro šalį traukiančiam Bilanui ir džiaugiamės gražuoliuko pergale. O ir nebūtinai balso stygomis dainuojančių O lia lia mergaičių choras, nė kiek neabejoju, turėtų daugiau šansų patekti į nacionalinį finalą negu kelioliką metų iš rankų gitaros nepaleidžiantis Saulius Bareikis.

Visa muzika atranda savo auditoriją, tačiau didesnis sutrauktos masės skaičius negali tapti tuo kriterijumi, apibrėžiančiu galutinį verdiktą, kas yra gera ir bloga muzika. Galime skirti teisingą muziką nuo kičo; galime garbinti akustiką prieš fonogramą; galime kratyti palaidus plaukus sunkiojo roko koncerte arba užsimerkti tamsiame kambaryje, pasileidus azijietišką lounge’ą; bet ar teisinga gretinti ir priešinti skirtingą produktą pateikiančius menininkus, siekiant vienintelės naudos monetarinės šmėklos persmelktame pasaulyje? Vieno amerikiečių diplomatų žodžiais tariant, “Masses are asses,” tad atsirinkime savo ausiai teisingą muziką, bet nebandykime kurti ir piršti kryptingos nuomonės SMS keliu, pildydami prodiuserių kišenes.

Nuotrauka iš Sportsonline.com

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Lietuviškas serialas „Nemylimi“ pasipuošė „puikia“ muzika. Turbūt pateikė rimtą užsakymą dar rimtesnei grupei, kuri per naktis sėdėjo įrašų studijoje, kūrė muziką, šlifavo tekstą, vėliau nuostabiai viską atliko ir šiuo metu mėgaujasi šilkiniu skambesiu. Ne, baikite juokauti! Toks scenarijus mūsų sukčių valstybėje vis dar randamas tik storose, nuo laiko pageltusiose, utopiniais pasauliais išmargintose, pasakų knygose.

Kas belieka keleto nuvainikuotų chuliganų grupei, neapdovanotai nei auksinės plunksnos gabumais, nepalepintai tvirtais balsais ir neišmokytos elementariosios etikos taisyklių? Ogi elgtis taip, kaip jie patys save vadina. Tik nereikia man lia lia apie paraidinį „Žas“ šifravimą. Žodžiu, „žąsinų“ grupelė krypuoja paskui minias lietuviškojo popso atstovų ir renkasi plagiatorių kelią. Nesijausdami prasikaltę, jie puikuojasi dainos „Sapnų kulkos“ autorių titulais. Varge, varge, įdomu, ką į tokį akibrokštą atsakytų grupė Tunng iš Didžiosios Britanijos?

Nežinau, ar folktronic’os žanrui atstovaujanti grupė numano, kas vyksta už devynių jūrų, devynių marių su jų daina „Bullets“, bet tikrai abejoju, kad jiems patiktų. Kad ir kaip ten bebūtų. Tarkim, šioje situacijoje viskas legalu. „Žas’ai“ nusipirko teises į šį kūrinį, sutvarkė formalumus ir, nieko nesibaimindami, prie jo klijuoja savo etiketę. Bet man, kaip Tunng mylėtojui, ši daina skamba mažų mažiausiai tragikomiškai. Kaip dainorėlė Vilija sakinį „Should I call u Jesus? / Should I call u Buddha“ sugeba paversti į „Spjaudau sau ir gaudau / Toks jau mano būdas“, taip ši grupė visą tekstą paverčia tikrų tikriausiu parodijos teatru.

Atvirai pasakysiu, nesupratau, ką šiuo tekstu norėta pasakyti. Tai lyg apie karą, lyg apie meilę, lyg šeimą. Mano manymu, tai tiesiog pigi rašliava dėl rimo. Labai „profesionalu“ rimuoti iki skausmo įsisavintu stiliumi: sena – mane, ramu – einu, dainas – nesupras, šaly – tyli… Net būrelis „profkę“ baigusių statybininkų parašytų kažką panašaus (dar dvejoju ar tik ne geriau). Bet nenoriu lysti giliau į tekstą. O kokia to prasmė? Kam merkti rankas į šūdą?..

Vieną dieną sudegs pragare tokie pseudo hitai…

p.s. vienas žmogus, išgirdęs mano pasipiktinimą šios nuostabios dainos išdergimu, ramiu balsu atsakė: „Kas čia baisaus? Juk čia koveris. Visi kopijuoja“. Aš jam dar sykį atsakysiu. Tarkim nusiperki paveikslą. Kasryt su giliu susižavėjimu peržvelgi smulkiausias detales ir garsiai vadini šedevru. Tuo tarpu tavo kaimynas pamato šį džiaugsmą, perpiešia savo šleivomis rankomis, prideda jam labiau suprantamų mužikiškų detalių ir pakabinęs matomiausioje svetainės vietoje norom nenorom priverčia stebėti. Juk toks pasaulis, visi kopijuoja? Vis dar vienodai šviečia? Sorry, tuomet mes iš kitų pasaulių.

Tunng – Bullets

ŽAS – Sapnų Kulkos

nuotrauka iš 15min.lt

Ir tikrai pripažinsiu, išgirdęs šią dainą stengiaus save apgauti, kad man ji nepatinka. Įsimečiau į iPod’ą, klausiau gatvėse, autobusuose. Vis dar apsimesdamas, kad tai nekelia nė mažiausių emocijų. Bet visgi yra atvirkščiai. Neminėsiu nei dainos pavadinimo, nei atlikėjos vardo. Tiek to. Įsijunkit ir tik klausykit.

Negi po penkto karto vis dar neprisiverstumėte to pavadinti aukšto lygio pop muzika?

Suprantu, tai buvo retorinis klausimas, bet ar galėčiau į jį atsakyti? Žinau, žinau tokiai Pūko super star mano nuomonė kaip piemens švilpuko aidas toliuose, bet visgi pabūsiu įžūlus.

Ar jūs moteriškaite žinote kas ta Björk po galais yra? Ar tai jums tik skambus 5 raidžių derinys? A? Gal apšviesti? Na tada pradedu. Pirmiausia mums ši islandė dainų kūrėja ir atlikėja, be viso to pasauliui ji dar ir aktorė bei muzikos prodiuserė. Per visą savo gyvenimą nominuota trylikai (!) Grammy, vienam Academy ir dviems Auksinio gaublio apdovanojimams; įrašyta į sąrašus „100 geriausių: moterys rokenrole“ bei „22 geriausi balsai pasaulyje“. Smulkutė „mergaitė“ jau yra pardavusi 15mln. įrašų visame pasaulyje. Taip pat derėtų paminėti jos skiriamuosius bruožus – muzikinių stilių maišymas bei ekscentriška išvaizda / elgesys. (wikipedia.org) Ai, žodžiu ir taip toliau, ir taip toliau.

Tiesa, ponia Vitalija, jūs irgi ekscentriška, tiesa, jūs irgi pardavėte daug albumų (pūkininkų rinkoje), tiesa, jūs taip pat šmėžuojate televizijų laidose, bet… persiskaitykite dar kartelį aukščiau paminėtuosius Reikjaviko mergaitės laimėjimus. Vis kyla klausimų „kuo Björk geresnė už jus?“.

Dar kartą skaitau interviu: „Palaukit, mielieji, lietuvaičiai taip pat gali padaryti. Duokit pinigų, ką mes negalime? Ką tie užsieniečiai? Paskui skaitai: prisigėrė, apsivėmė, viešbutyje „apsinarkašino“. Kodėl nes savo negalime turėti artistų? Kodėl? Ką, pas mus nėra gerai dainuojančių žmonių? Yra, mielieji, bet kažkodėl mūsų nereikia“ (delfi.lt). Taip, yra. Taip, begalė gerai dainuojančių. Taip, gavę pinigų protingieji pakeltų Lietuvos muzikinį lygi. Bet jei būtų mano valia, tokiems kaip jūs neduočiau nė lito. Aš kalbu konkrečiai apie pop‘so šutvę, tiek apie pirmąją jos lygą su bendžiais, zvonkais, bžeskais, tiek apie antrąją su pūkininkų pėstininkais priešaky. Žinau logiką kuria vadovaujatės: kuo pigiau pagamintą produktą prastumti kuo didesniais kaštais. Vienas geras draugas iš Kauno į Šiaulius pavėžėjo šiuo metu gerai žinomą antros lygos estrados atlikėją. Guodėsi žmogelis kaip viskas brangu – matote net už foto sesiją suplojo visus 200litų! Dieve kokie pinigai! Bet žinot, foto sesija – albumo viršeliui… Nemanai, gerbiamas dainorėli, kad tokią sumą vidutiniškai gyvenanti šeima per didesnes šventes laisvai gali sau leisti palikti prabanga nedvelkiančioje foto studijoje? O tu juk darai produktą kurį pirks. Kodėl negali pasistengti dėl savo klausytojo? Mačiau ir tavo albumo viršelį. Parašyk kitą kartą man, pabūsiu altruistiškas vaikis ir už vieno albumo kopiją (kurią atiduosiu savo geraširdžiui tik muzikine klausa nepasižyminčiam tėvukui) padarysiu tau šedevrą (lyginant su tuo ką turi dabar).

Na ir vėlgi klausiu – „kuo Björk geresnė už jus?“. Ogi viskuo. Ji atlikėja, artistė, menininkė, kūrėja, asmenybė. Jūs? Amatininkai.

p.s. Mūsų nuomonės galbūt ir neremia, bet tikrai sutiko plačiau paskleisti delfis. Taigi norintieji pasirankioti daugiau idėjų (iš galybės komentarų) bėkite tiesiai ten –> V.Katunskytė vs. Björk

Muzikos rinkai sparčiais tempais prikepta naujų muzikantų. Vieni pyksta, kiti džiaugiasi pasirinkimo augimu na, o treti bando išsiaiškinti kokia muzika yra teisinga.

Važiuojant mašina tėvukas įjungia radiją. Kaip ir kaskart erdvėje karaliauja „Lietus“. Manau niekad gyvenime net neišgirsčiau tokios muzikos jei ne tie pasivėžinimai. Tad bet kokiu atveju dėkui už mano muzikini švietimą (viliuosi klausos anksčiau neprarasiu po tokiu injekcijų). Žodžiu groja viena merginos atliekama daina, po jos kita, trečia. Nustebęs klausau ir rodos, kad čia ne radijas, o iš Gariūnų pirktas cd. Kodėl? Nagi viskas ant vieno aulo. Balsuose charakterio nulis, muzika šabloniška, tekstai pusvalandžio „darbo“. Klausiu tėvuko, jis nė pats nežino kas šitą šūdą atlieka. Blemba, bet jam patinka, jis linguoja į taktą ir net žino žodžius! Bet keistas reiškinys tuo nesibaigia. Jis grupių pavadinimų gal nežino, bet maždaug įsivaizduoja kaip tos „princesės“ (ar „princinas“) atrodo. Taigi, muzika pasąmonėje kuria vaizdą. Dėl ko? Nori būt išgirstas – lysk į tv.

Pamenu du pacaniukai repavo NML tuomet rengtame projekte „Rūsys“. Žmonės darantys muziką savo pažįstamiem bei tiesiog repą mylinčiai mažai saujelei žmonių nemanė, kad kažkam netiks jų gatviniai drabužiai:

- Chebra, chebra, kaip jūs atrodote? Ar nežinojote kad 80% viso pirmo įspūdžio televizijoje sudarys ne atliekama muzika, o jūsų įvaizdis?

Gaila. Bet jie tuomet tenorėjo, kad juos išgirstų, o ne nurenginėtų akim apžiūrinėdami pilvo presą ar medžiagos, iš kurios pasiūdinti džemperiai, brangumą. Būtent taip yra pop scenoje. Būtent taip. Išgirstu Radžio mekenimą ir jau akyse iškyla jo auksinis auskaras, pražergtos kojos, išskėstos rankos bei kūnas tampomas lyg pajungtas ant pigaus elektrinio treniruoklio. O moterytės miršta. Dėl ko? Dėl jo mekenimo? Ar dėl jo „žavesio“?

Draugas man atsiunčia dainą:

- Paklausyk. Be perstojo suku ją. Gal patiks.

Grupės nežinau. Tiesa sakant net nesidomiu su kuo jie miegojo, už kiek nusipirko namą ir kokie jų vaikų vardai. Man neįdomu. Įsijungiau. Patinka. Winampo hitas. Girdžiu nuostabų vokalą, žodžių žaismą, įspūdingas muzikines linijas, ar pagaliau nuoširdumu perkančią visumą. Argi ne tokia turėtų būti muzika? Žavinti pati savimi, o ne atlikėjais, būtais/nebūtais mitais ar kitais pašaliniais veiksniais. Turbūt kiekvienas sutiks, kad „pirmiausia muzika turi būt girdima“. Tik vėliau tai gali kelt vaizdines, jutimines ar kitas asociacijas. Tai produktas ausims – lai joms ir lieka.