Norėčiau pasakyti keletą sakinių, neįmesdamas nė vieno akmens atlikėjų daržan, bet pirmiausia apžvelkime kolegų pastebėjimus.

Citata iš originalaus straipsnio:

„Kai buvo 15 proc. mokestis, sąžiningai dirbau su sutartimi – pridedu ranką prie širdies. O kam čia slėpti“, – kalbėjo N.Malūnavičiūtė, leidusi suprasti, kad dabar kartais sutarties nepasirašo. <…> Apie vokelius kalbėjo ir Jurgis Brūzga – pasak jo, taip gaudami atlygį už koncertus, atlikėjai nemoka mokesčių valstybei. „Kas nutiktų, jei aš susirgčiau? Arba man reikėtų operuoti apendicitą?“, – klausė Edgaras Lubys-Amberlife. Diskusijoje keliskart kartota, kad įstatymo pataisų (dėl atmintinių apmokestinimo – G.G.) reikia atlikėjams, o ne „geležų gamintojams“ – laikmenų importuotojams.”

Gedimino Gasiulo pastebėjimas:

„Rimtai, čia pasityčiojimas, ar kaip? Atlikėjai prisipažįsta, kad nemoka mokesčių (!) ir čia pat rėkia, kad reikia apmokestinti atmintines. Suprask – mes mokesčių nemokam, bet kiti mokesčius mokėti turėtų (!) ir tie surenkami mokesčiai turėtų atitekti mums (!).“

Praeivio pastebėjimas:

„<…> ar atitinkamos struktūros neturėtų pradėti tyrimo dėl Nedos prisipažinimo? Tikiuosi ji nenukentės dėl savo atvirumo. Bet prieš pradedant propagandą, gal reikėtų labiau apgalvoti ką pasakysi. Nes gavosi tikrai prastai.“

Ir dar kartą Gediminas Gasiulis:

„Beje, mielas Amberlife, jei susirgsi ir reiks kažką operuotis – eisi tvarkingai į privačią ligoninę ir perduosi tuos pačius vokelius, kuriuos susirinkai prieš koncertus…“

Taip, situacija nei šiokia, nei tokia. Prisipažinęs nemokantis mokesčių, ragini apmokestini savo klausytoją. Tikiu, kad šios mintys galėjo būti ir ne pirmo plano sakiniai, o žurnalisto taikliai iš konteksto ištraukti ir savaip pateikti perliukai, bet tai esmės nekeičia. Kad ir kaip ten bebūtų, žadėjau atlikėjų nesmerkti. Aš apie patį apmokestinimą. Piratavimas – problema, na bent jau taip sako pilvoti dėdės. Apmokestinome vaizdajuostes, garsajuostes, cd ir dvd diskus, greitu laiku apmokestinsime usb atmintines, kietuosius diskus, kompiuterius… Tai problemos sprendimo būdą radome? Kodėl tuomet piratavimas vis dar laikomas baustinu nusikaltimu? Tarkim, per visą gyvenimą nusipirkau tūkstančius cd ir dvd kompaktų savo reikmėms, turiu keletą usb atmintinių ir vieną galingą hard’ą. Protingiesiems kurmiams paskaičiavus, iš manęs į autorių kišenes jau įbirėjo tam tikra pinigų suma. Tarkim, užkliūnu autorių teisių gynėjams, gaunu baudą, o į tuos mano jau sumokėtus procentus nuo skaitmeninių laikmenų niekas kaip ir nežiūri? Kažko nesuprantu.

Kai kurie užsienio barai taiko įdomią alaus pirkimo techniką. Pirkdamas pintą gintarinio gėrimo, sumoki ne tik už bokalo turinį, bet ir už patį bokalą. Norėdamas stiklinį indą pasiimti kaip suvenyrą, nieko nedraudžiamas tai ir darai (juk dėl to ir sumokėjai), o atnešęs jį prie baro, atsiimi vadinamąjį užstatą. Taip pat turėtų būti ir su dabartiniais mokesčiais, mokame už tai, jog galbūt į pirktą laikmeną kils pagunda įrašyti keletą mp3, na, o po veiksmo niekas į mus piktais pirštais neberodo. Juk sumokėjom! Ir pamirštume tą faktą, kad jei mes ten nieko neįrašėm, mums atiduoda „užstatą“, na kaip už gražintą alaus tarą. Tiek to, nusileistume.

nuotrauka iš cyberextazy.wordpress.com

Taip pat skaitykite:

1. Perkam bilietus be aptarnavimo mokesčio

Autorius: Breeze | shilta.lt

Turbūt retas lietuvis, paprašytas pademonstruoti savo žinias apie „Euroviziją“, gūžtelėtų pečiais ir nužingsniuotų gatve tolyn. Vienas paminėtų Aistę Smilgevičiūtę ir jos strazdą, kitas galbūt prisimintų „B’Avarijos“ ir Aivaro peštynes, o trečiasis su pasididžiavimu tartų „LT United“ vardą. Galima šį reiškinį mėgti, galima jo nekęsti, tačiau nieko nežinoti apie jį yra tarsi neįmanoma. Pastebėjau, kad galioja nerašyta taisyklė, netgi šiokia tokia tendencija, jog kasmet minėtojo dainų konkurso pasirodymai darosi vis prastesni. Negelbsti nei milžiniškos scenos, nei milijonai lempų lempelių, nei reklamoms išleistos krūvos pinigų. Sunkoka suvokti, kaip prieš daugmaž keturiasdešimt metų Cliff’ui Richard’ui ar legendinei „ABBA’i“ pakakdavo patalpų, dydžiu prilygstančių mažo miestelio kultūros namų salei. Na, keičiasi laikai, keičiasi ir poreikiai. Perdėta pompastika būtų pateisinama, jei dainų kokybė būtų jos verta. Esu žmogus, besidomintis šiandienine pop kultūra. Atmesk nuo pastarosios viską, kas yra geriausia, ir gausi šiandieninę „Euroviziją“. Nekalbu apie tokiam konkursui visai netinkančias operines ar dar bala žino kokias dainas. „Žinok savo auditoriją“ sako protingi žmonės. Bet, galų gale, visai ne į tai norėjau atkreipti jūsų dėmesį.

Kadangi pernykštis Lietuvos pasirinkimas man buvo labai nekoks, konkurso nestebėjau. Antrus metus iš eilės pasivesti nebuvo noro, tad „Inculto“ pasirodymą žiūrėjau kartodama trigonometriją, o finalą – apsikrovusi istorijos konspektais. Diskusijų puslapiuose ir šiaip kalbėdama su įvairiais žmonėmis pastebėjau, jog ne vien aš šiųmetėje „Eurovizijoje“ įžvelgiau palyginus daug plagiato/panašumų į seniau girdėtus kūrinius. Keista, kad pirmą kartą girdėdamas dainą, gali iš karto niūniuoti melodiją. Prieš porą metų kažkoks muzikantas baiminosi klausdamas, kas bus, kai žmonės išnaudos visas akordų ir natų variacijas. Negi ta akimirka taip greit atėjo ir visos dainos jau sukurtos bei išgrotos? Gerai, aš asmeniškai nesutinku su tuo, bet kam tada taip akivaizdžiai imti kitų, savo vietą po saule jau išsikovojusių hitų melodijų fragmentus? Juk kvailai atrodo.

Stipriausiai man už ausų užkliuvo gražuolė albanė su savo daina „It‘s All About You“. Čia pasikėsinta net ne į vieną, o į du kūrinius. Palyginkit patys:

Albania – Eurovision Song Contest 2010 Semi Final 1 – BBC Three

Britney Spears – Womanizer (klipo talpinimas tinklapiuose uždraustas, tad spauskite nuorodą)

Sam Sparro – Black and Gold(klipo talpinimas tinklapiuose uždraustas, tad spauskite nuorodą)

Skandalingieji danai su savo „In a Moment Like This“ pasielgė iš tikrųjų ganėtinai drąsiai, galvodami, kad Sting’o nieks nežino iš viso:

Denmark – Eurovision Song Contest 2010 Semi Final – BBC Three

Every Breath You Take – Sting & The Police

Galiausiai, bičas iš Norvegijos ir jo „My Heart Is Yours“. Tik deja nebesugebu tiksliai atsimint, su kokia daina man pastaroji asocijuojasi:

Norway “My Heart Is Yours” – Eurovision Song Contest 2010 Final – BBC One

Trys užkliuvusios labiausiai, nors buvo ir dar keletas tokių ganėtinai ant ribos. Taip, taip, žinau, kad visko pasitaiko ir sunku išvengt nesusipratimų, tačiau manau, jog eidamas į tokį konkursą turėtum labiau pasisaugoti.

O tuo tarpu aš grįžtu prie senųjų „Eurovizijos“ finalistų ir stebėjimosi, kiek daug Riaubiškytė pavogė ir sugadino gražių dainų.

P.S. pabaigai šiek tiek grynos tiesos, nors flashmobas ir buvo visai nieko:

Eurovision 2010 Parody

nuotrauka iš timeinc.net

Taip pat skaitykite:

1. Naujos „U2“ dainos jau čia! (video)
2. Moterys sukurtos vyro poreikiams tenkinti? (nuomonė + video)
3. „InCulto“ pristato dainos „Eastern European Funk“ vaizdo klipą (video)

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Paskutiniai keli dešimtmečiai į istoriją bus įrašyti kaip technologinės pažangos, liberalesnės visuomenės ir, be abejo, iškreipto požiūrio į moteriškąją lytį amžiumi. Sutinku, nereikia tirštinti spalvų, bet tai, ką diktuoja masinės informavimo priemonės akivaizdžiai atskiria vyro ir moters padėtį, pirmajam lipdydamos aistros, valdžios ir galios etiketes, tuo tarpu antrajai – sekso objekto, tuščios asmenybės ir priklausomumo vaizdinį.

Mes gimstame visiškai tušti. Taip, tiesa, mumyse užkoduota tam tikra, genais perduodama informacija, galbūt atsinešame paveldimas ligas ar polinkius, bet galvoje, tarsi ką tik iš parduotuvės parvežtame kietajame diske, žioji didžiulė informacijos skylė. Vaiko suvokimą formuoja jį supanti aplinka: tėvai, giminės, vėliau draugai, mokykla, reklama, televizija, internetas, muzika… Galybė veiksnių po vieną mažytį baitą rašančių informaciją į šviežią „kietąjį diską“. Tad kai tavo sūnus sės į kalėjimą už moters išprievartavimą, atsigręžk atgal ir akylai peržvelk, kurioje jo vystymosi vietoje įvyko neatleistina sistemos klaida.

Noriu pakalbėti apie vieną iš rodos mažiausiai pavojingų formuotojų – muzikos rinką. Taip, kalbu apie muzikinius vaizdo klipus, televizijos šou su atlikėjais, mylimų grupių plakatus… Muzikos rinkoje įsigali pornografijos motyvais paremti personažų tipažai. Jaunos atlikėjos pasturgalius judina pasipuošusios tik 20% procentų kūno apdengiančiais drabužiais, vaizdo klipuose be jokių kalbų atsiduoda atsitiktinai sutiktam daugiau mažiau žaviam jaunuoliui, rangosi narvuose bei nuogos fotografuojasi žurnalų viršeliams. O vyrai atlikėjai mėgaujasi galybės laisvo elgesio merginų apsuptimi, demonstruoja prieš jas jėgą, nevengia akivaizdžios moters pirkimo, tapatinimo su daiktu aliuzijos.

Nelly – Hot In Herre (Official Music Video 720p HD) + Lyrics

Survivor Destiny’s Child

Ir visai nesvarbu, kokios muzikos žanrui priklausytų atlikėjai: ar country, hip-hop, rock, ar elementariajam pop. Vienur tai išryškinta švelniau, kitur su aštriu „tik suaugusiems“ turiniu, bet mintis visada panaši. Kadaise amerikietė dainininkė Jewel Kilcher kukliai sėdėjo ant baro kėdės, dainavo sau pritardama akustine gitara ir demonstravo nesuvaidintas emocijas. Šiandien ta pati atlikėja puošiasi plačiomis iškirptėmis ir vaizdo klipuose demonstruoja perdėtą seksualumą. Lygiai ta pati situacija ir su kita jos tėvynaine – Mariah Carey. Jei dar 1990-aisiais ji spinduliavo nekaltu žavesiu, tai šiandien nuoga maudosi baseine ir milimetro tikslumu atšlifuotais judesiais rangosi priešais vaizdo kameras. Neabejoju, mergaičių honorarai už tai tik padvigubėjo.

Jewel “Near You Always” (1997)

Jewel – Intuition (Official Music Video 720p HD) + Lyrics

Mariah Carey – Someday (1990)

Mariah Carey – Don’t Forget About Us

Ko mokomas berniukas? Nuo mažens matydamas, kaip rap’eris Nelly pliaukši pusnuogėms merginoms per užpakalius, kiša už kelnaičių pinigus ar laisto jas alkoholiu. Matydamas, kaip Snoop Dogg koncerte merginos pačios demonstruoja savo krūtis bei leidžiasi žeminamos žolės prirūkiusių atlikėjų. Matydamas, kaip pop klipuose moteriškosios lyties atstovės glosto save stebėdamos praeinančius vyrus, jis suvokia, kad vyras yra padėties šeimininkas. Vyras – visuomenės galva, turtas, galia, nevaržoma aistra. Vyras yra tai, dėl ko gyvena moteris, dėl ko stengiasi ir be ko tiesiog neegzistuotų. Moters vidinis pasaulis, jos jausmai, emocijos, norai / nenorai – neegzistuoja. Moteris vyro vergė ir užgaidų tenkintoja.

Ko mokosi mergaitės? Ji turi būti graži, nes privalo patikti vyriškajai lyčiai. Ji turi patenkinti vyriškas aistras ir visada nusileisti prieš savo „valdovą“. Jei mergina patiks vaikinui, jos laukia dosnus gyvenimas, viską apmokant grožiu ir „vergės“ statusu.

snoop dog ft pharell – beautiful

David Guetta ft Akon Sexy Bitch HQ

Manote, aš neteisus? Muzika nesugebėtų formuoti tokio mąstymo? Pažvelkime į šiandien Lietuvoje vieną geriausiai žinomų prekinių ženklų – „Olialia“. Tikriausiai net savo pažįstamų rate lengvai surasčiau ne vieną merginą, pačią sumokėsiančią už patekimą ant šios firmos kalendoriaus. Keista, argi tikrai jos svajonė buvo puošti autošaltkalvių garažo sieną, o gatvėj susilaukti nešvankių replikų? Pažvelkime į įvairius socialinius portalus. Merginų nuotraukos pagardintos vos pridengtais kūnais, pražergtom kojom ir doggy style pozomis. Tuose pačiuose tinklapiuose, tos pačios merginos už sąskaitos papildymą siūlosi tau pažerti dar daugiau intymių nuotraukėlių.

Kaip minėjau. Tai nėra natūralus veiksnys. Merginos pripratinamos prie minties, jog vaikinas turi mokėti jai už jos išvaizdą, vyrą reikia prisivilioti ne vidiniu žavesiu, o mini sijonėliu ir peroksidiniais plaukais. Na, o vyras savaime jau žino, ko tikėtis iš moters. Juk taip užprogramuota.

Išvados? Lengviausia į viską pažiūrėti iš šono ir tam puikiai tiks retorinis klausimas. Ar norėtum, kad tavo dukra būtent taip įsisąmonintų savo vietą visuomenėje?

Dem Hoes

Single ladies – Beyonce Official Music Video

nuotrauka iš myspace.com/donnamagick

Taip pat skaitykite:

1. „Eurovizijos“ atgarsiai – negi visos dainos jau sukurtos? (video)

Autorius: Breeze | shilta.lt

Užtikrinu, kad neketinu imtis kritikės vaidmens, nors išskirtinių pagiriamųjų žodžių šiam projektui taip pat nelabai kišenėse rasiu. Kadangi dar prieš startuojant šeštadieninę TV3 vakaro programą okupuojantiems „Chorų karams“ sakiau, jog tikrai nepadarys taip gerai, kaip „Last Choir Standing“, paaukojau keturias valandas ir įdėmiai nagrinėjau kiekvieną pasirodymą, kad išsiaiškinčiau ar buvau teisi.

Žiūrėjau taip pat ne bet ką, o ketvirtfinalį, tema „Įvairios epochos ir laikmečiai“. Deja, pastaroji neitin atsispindėjo tiek chorų pasirinktose dainose, tiek jų sukurtuose šou ant scenos. Ausis labai pykdė projekto himnas (Bon Jovi – It‘s My Life lietuviškoji versija), praradęs savo reikšmę, nes dainuojamas kiekvienos transliacijos pradžioje, o chorų sutartinai plėšiamas „bau bau“ primena šuns lojimą. Už akių erzinančiai kliuvo tokioms laidoms būdinga perdėta vedėjų ir dalyvių vaidyba. Nors, yra žmonių, į tai žiūrinčių su malonumu – skonio reikalas. Projekte naudojama dalinė fonograma šį kartą atrodė truputėlį absurdiškai, nes visaip kaip besivartantys, vietoj nenustovintys ir kartais net užmirštantys dainuot choristai visumoje vis viena skambėjo labai švariai ir puikiai. Komisijos nekomentuosiu, nes manau, kad joje nėra nei vieno teisingai vertinančio – dalyviai tokių aukštų balų tikrai nenusipelno, tad galiu daryti išvadą, kad tai tėra dar vienas komercinis triukas. Taip pat nesupratau pasirodymų, turinčių apšildyti chorus, esmės. Na, nors kitaip turbūt sunkoka būtų užpildyti visas keturias valandas tiesioginio eterio. Iš tiesų, „Chorų karai“ transliacijos ilgumu muša rekordus. Jei gerai pamenu, kol kas joks kassavaitinis projektas neišdrįso šitiek „išsitempti“.

Buvau pasiryžusi aprašyti kiekvieno choro pliusus ir minusus atskirai, bet sudvejojau: turbūt vis viena atsiras įsižeidusių, tad neverta dar labiau kurstyti miestų nesantaikos.

Keista, bet dalyviams iš tiesų turiu daugiau pagiriamųjų žodžių, nei pačiam projektui ir jo įgyvendinimui. Mano akyse stipriai pakilo lietuviškosios komercinės muzikos princesė Mia. Na, ne stipriai, nereikia hiperbolizuoti. Šiek tiek. Už ką? Už gana gerus vokalinius duomenis, kurių pastebėti anksčiau turbūt tiesiog nebuvo progos. „Man svarbu, kad jie liktų ne dėl manęs, o dėl jų pačių“ – auksiniais žodžiais ji prabilo ketvirtfinalio vakarą. Ir iš tiesų, juk būtų buvę žymiai protingiau vadovautis minėtojo „Last Choir Standing“ principu ir chorams leisti varžytis be jokių priešakyje stovinčių solistų. Šią nuomonę galiu labai paprastai argumentuoti. Paimkime jau iškritusią Klaipėdą. Deivio užnugaryje patalpinti choristai skamba ir atrodo labai puikiai, tačiau pačio Deivio aš siaubingai nemėgstu, tad už šį chorą savo balso neatiduočiau.

Vienas labiausiai stebinančių reiškinių šiame projekte yra taupiųjų marijampoliečių dosnumas savo miesto chorui, jau keletą kartų iš eilės iškeliantis pastarąjį į pirmąsias turnyrinės lentelės vietas. Priešingai nei jau iškritusių Vilniaus chorų fanai, suvalkiečiai kiekvieną šeštadienį užtikrina savo favoritams vietą sekančiose laidose.

Pagirti noriu Panevėžio ir Kauno chorus, kuriuos tikiuosi išvysti besirungiančius finale. Labai taikliai pasirenkami kūriniai, puikus jų atlikimas, į visas puses trykštantis jaunatviškumas ir gana neprastas sceninis įvaizdis – viskas, ko reikia, norint papirkti publiką.

Taigi, po tų keturių valandų, varvinant akis į televizoriaus ekraną, drįstu daryti išvadą, jog dar prieš prasidedant šiam projektui buvau teisi, jį rašydama žemiau „Last Choir Standing“. Žinoma, galiu pasidžiaugti, jog lietuviškoji televizija po truputį kelia sau kartelę ir programoje atranda vis daugiau vietos tokių pasirodymų transliacijoms, tačiau jei nuspręsite šeštadienio vakarą praleisti žiūrėdami šią laidą, būkite geri, reklamų metu nejunkite LNK kanalo ir nesigadinkite nuotaikos žiūrėdami „Žvaigždžių duetus“, tikrai tikrai neverta.

Pabaigai keletas vaizdo įrašų iš tiesioginių „Chorų karų“ transliacijų:

Choru Karai – Panevezio Choras 10-01-23 (Memory From Cats)

Chorų karai – Kauno choras (2010-01-16) (M.J. – Earth Song & They Don‘t Care About Us)

Choru Karai – Marijampoles Choras 10-01-23 (Les Miserables – Do You Hear the People Sing)

nuotrauka iš zebra.lt

Taip pat skaitykite:

1. Mokytojo ir mechaninio inžinieriaus duetas – atgaiva pavasariui ir akustinės muzikos mylėtojams (mini interviu + video)
2. Shidlas: mesijas, į šaltas lietuvaičių širdis atnešantis reggae garsus (audio)

Autorius: Breeze | shilta.lt

Neseniai facebook’e išvydau grupę, skelbiančią, jog nori Kurt’o Cobain’o atgal, mainais į populiariąją Lady Gagą. Pirma mintis, šovusi į galvą – didieji pop muzikos niekintojai. Tačiau po šios minties sekė kita – kaip jie gali niekinti šią muziką, patys būdami jos dalimi?

Prieš pradedant plačiau kalbėti apie šį žanrą, būtina išsiaiškinti, ką mes vadiname pop. Pats paprasčiausias šio reiškinio apibūdinimas – priimtina daugumai, populiaru. Atsižvelgiant į tai, kuo tuomet Lady Gaga skiriasi nuo „Nirvanos“? Niekuo. Jei pradėsime kalbėti apie techninę muzikos pusę, pop koncentruojasi į hitų gamybą, juos bando „prastumti“ kuo platesnei publikai, o ne vienai tam tikrai subkultūrai ir didesnį dėmesį kreipia ne į gyvą atlikimą, o į kokybiškų įrašų gaminimą, prodiusavimą. Negaliu nepastebėti, kad daugybė alternatyvios muzikos kūrėjų taip pat stengiasi šiuos punktus įgyvendinti ne prasčiau nei jų varžovai.

Šiek tiek nustebau, kuomet skaitydama garsiausių pasaulio pop atstovų sąrašą pamačiau, jog „The Beatles“ statomi šalia „T.A.T.U.“. Dar labiau stebina, kad populiarioji muzika labiausiai gretinama su senuoju rock’n'roll’u, iš kurio ir kilo dauguma dabar žinomų muzikos žanrų.

Nemėgstu žmonių, žodį pop tariančių su panieka. Tokių, kaip ir prieš tai minėtieji „Nirvanos“ gerbėjai. Visiškai nieko neturiu prieš šią grupę, legendos lieka legendomis ir net nedrįstu tarti blogo žodžio jų pusėn. Užtat drįstu kritikuoti tą, pavadinkim, rūšį gerbėjų, susiaurinusių savo pažiūras iki tiek, jog gali net neįsigilinę į tam tikrų atlikėjų darbą, juos dėti į šuns dienas ir nurašyti, užštampuodami popsas ženkliuku. Taip, kaip yra kokybiškas rokas, kokybiškas hip-hop‘as, kokybiškas bliuzas, kokybiškas džiazas, yra ir tokia pat, tik nekokybiška muzika. Belieka atsirinkti.

Taip, aš klausausi Lady Gaga’os. Labai norėčiau, kad vasarą vykstančiame „Heineken Open‘er“ festivalyje pasirodytų ir ji. Last.fm šią atlikėją mano asmeniniuose klausomumo topuose kelia į pirmąjį dešimtuką – ant laužo mane. Dar keisčiau turbūt yra tai, jog dėl to nejaučiu jokios gėdos. Kažkas yra sakęs: „Aš tuo nesididžiuočiau…“. Nesididžiuotum kuo? Tuo, kad klausai atlikėjo, kuris savo gyvais pasirodymais atima žadą? Tuo, jog jis turi neužginčijamą talentą?

Lady Gaga – Paparazzi (Acoustic) [Live on Nova Radio]

Kuomet turėsiu tokius vokalinius sugebėjimus, kuomet mokėsiu laisvai groti pianinu, kuomet taip atrodysiu gyvai atlikdama savo kūrybos muziką, tuomet jau apsvarstysiu nesididžiavimo klausimą. Galima mėgti, galima nemėgti, bet profesionalumo nepaneigsi.

Šiandien pop aprėpia tiek daug, jog išties darosi sunku rasti kažką nežinomo. Juk net stengimasis būti nepopuliariu yra populiaru. Muzikoje turėtume ieškoti kokybės, o ne pavardžių ar tilpimo į tam tikrus rėmus. Dar kartą dedu minusą žmonėms, pakursčiusiems mane šiam įrašui, o galvoje besisukančias mintis apie tai, kas vis dėlto nėra populiaru, pasiliksiu kitam kartui.

Lady Gaga live at the Cutting Room 2006

nuotrauka iš ewillies.blogspot.com

Taip pat skaitykite:

1. Koveriais į svečius atskrieja Lady Gaga
2. Ar tikrai Lietuvoje nėra geros muzikos?
3. Kodėl verta važiuoti į „Tamsta Muzika“ festivalį? (video)

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Įspėjimas skaitytojams – ironijos kupinas tekstas!

Kadaise vienkiemiuose gyvenantys senoliai kinkydavo arklius ir per giliausius sniegynus kapstydavosi miesto link. Šalia buities reikmenų kultūros žmonės prigriebdavo ir vieną kitą poezijos knygelę, kurią iš rankų į rankas persiųsdavo visi mažiau ar daugiau rimuotu žodžiu besidomintys asmenys. Šiandien gyvename dėkingais laikais, kai aukščiausio lygio poezija mus pasiekia interneto laidais. Dar geriau, dabar giliausi minčių klodai apipavidalinami muzikiniais garsais ir tereikia spustelėti „play“ mygtuką, kad kompiuterio kolonėlės paplūstų ausis glostančiais rimais.

Legendiniais šlageriais „Į Lietuvą“, „Medinis Dievas“, „Meilės Vasara“ pagarsėjęs A.Vilčinskas netgi dienas leisdamas JAV džiugina klausytojus naujais hitais. Šaltą žiemą žodžio virtuozas ragina smagintis su naujai iškeptu hitu „Sninga“. Taigi „Saulės Kliošui“ su kompozicija „Sninga“ bei „Sheezzanovai“ su „Elegantiškai Sninga“ belieka gėdingai nulipti nuo pjedestalo ir užleisti vietą Amerikos lietuvaičiui.

Kadaise liaupsinęs „Žentų“ lyrikos pliūpsnius gan nepelnytai duetą iškėliau iki pat estetikos ir žavesio padebesų, tad imuosi taisyti padėti panagrinėdamas daug žadančią kompoziciją „Sninga“.

Siųstis (nesiunčia?): šaltinis Nr1 |  šaltinis Nr2

Arba ieškoti dainos pranešime spaudai - A.Vilčinsko renesansas – nauja daina „Sninga“.

Kūrinio lyrinis „aš“ labai sudėtinga asmenybė. Gan neapsisprendęs, tiksliai nežinantis savo pozicijos, o galbūt nepataisomas optimistas. „Gera būt laimingam / Arba nelaimingam“ deklaruoja jis savo klausytojams. Gerbiamasis, galbūt būtų paprasčiau pasakyti tiesiog „gera būti“? O gal šia užslėpta mintimi tą ir norima pasakyt, nesvarbu kaip, svarbu kad gyvename. Gilu, tik tuomet stulpelio pabaigai turėčiau pastabų: „Gera būt laimingam / Arba nelaimingam. / Gera po kelionių / Grįžti į namus“. Pabaigoje velnioniškai tiktų fone nuaidintis „arba negrįžt“. Na, bet visgi akivaizdu, kad dauguma tikėjosi tokios minties pabaigos, na, o autorius užbėgęs įvykiams už akių įterpė netikėtumo gyslelę. Bravo! Štai būtent tie perliukai, dėl kurių kūrinys įgauna neįkainojamos vertės.

„O už naują kelią / Reikia po taurelę. / Ir dar daug ko reikia / Jeigu nori būt“. Svarbiausia lyriniam subjektui „būvimas“. Pasak jo, norint „būti“ privalomas alkoholis (aliuzija į kitą pasaulį, apsvaigimą, kurio metu netgi nelaimingas gali tapti laimingu), na, o kiti veiksniai čia lyg tyčia nutylimi. „Ir dar daug ko reikia“ atlieka daugtaškio funkciją ir priverčia mus patiems savyje susidėlioti „o ko gi dar man reikia, kad būčiau“? Įpintasis nutylėjimas rodo rašiusiojo bandymą tekstu prisiliesti prie kiekvieno klausytojo. Pagirtinas veiksmas. Kuomet dauguma kūrėjų deklaruoja išskirtinai savo išgyvenimus, A.Vilčinskas tarsi savianalizės meistras liepia sustoti ir apmąstyti, kas svarbiausia tau pačiam.

„Vidury to kelio / Ir su tais, kas kelia, / Ritamės mes patys / Tai ir nesvarbu“. Alkoholizmo tematika rutuliojama ir vėlesnėse eilutėse. Pasiekę aukštesnę terpę veikėjai (šioje kompozicijoje įvardijami kaip „mes“) ritinėjasi ant kelio, bet vidinė palaima atperka fizinę antiestetiką ir priverčia ištarti „nesvarbu“.

„Visą dieną sninga / Visą naktį sninga. / Ir labai dėsninga / Kad apsnigo mus. / Kartais nebesninga / Bet ir tai dėsninga <…>“. Ši mintis netgi man kelia keblumų, bet žinant lyrinio „aš“ dvilypę asmenybę suverčiame kaltę neapsisprendimui. Tiesa, esu be galo sužavėtas autoriais, kurie savo kūriniais apdainuoja nūdienos problemas. Manau dauguma girdėjote krizei sukurtų šlagerių, proginėms šventėms (tarkim Velykoms) iškeptų kompozicijų, o Arvydas Vilčinskas apdainuoja visą Europą užgulusį sniegą. Juk aktualu! Darbininkas, traktoriumi valydamas kaimo keliukus dabar galės smagiai sau švilpauti „Visą dieną sninga / Visą naktį sninga“, taip su šypsena pažvelgdamas į užklupusią stichiją.

Turbūt net nereikia minėti, kad grynuoliška poezija pagardinta yamahiniu instrumental’u, kas suteikia jai dar mielesnį skambesį. Ech, kad man dievulis būtų nepašykštėjęs tokių plunksnos valdymo gebėjimų arba bent jau minimalių dainavimo parametrų, tuomet tikrai sudalyvaučiau šios dainos karaoke konkurse.

Arvydas Vilčinskas – Sninga

nuotrauka iš delfi.lt

Taip pat skaitykite:

1. Niekada neleiskite ištrinti savo atsiminimų (audio)
2. „Kings of Leon“ rudenį išleidžia penktąjį savo albumą! (video)
3. Domas: „nesvarbu, kad aš liūdnas, svarbu gyvas“ (interviu + audio)

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kolega kažkada skundėsi, kad dirbdamas Anglijoje negalėjo patikėti savo ausimis, išgirdęs galybę dainų, laikytų grynai lietuviškomis. Taip šio asmens muzikiniame suvokime krito Stasio Povilaičio reitingas, na, o man vakar  krito (ir taip vargana) pagarba Alanui Chošnau.

Vakar apsilankė svečių, nusileidusių tiesiai iš Egipto. Be kaljanų, dirbtinių papirusų, taurelių su vietine atributika, draugai atvežė ir rytietiškais motyvais kvepiančios muzikos. Nuotraukų bei verbalinių įspūdžių fone groję garsai privertė stabtelėti piktą shilta.lt kritiko ausį, o vėliau gardžiai nusijuokti atradus joje „lietuviškų“ motyvų. Tuomet ėmėme spręsti, kaip gi mažasis vagiukas Alanas savo albume įvardijo dainos autorius. Pajuokavimas, kad tikriausiai „arabų liaudies“ buvo kaip pirštu į akį. Tiesa, ex „Naktinių Personų“ lyderio nei dainos, nei cd internete nepavyko rasti, bet „Blogos Mergaitės“ darsyk perdainavo šį „hitą“, na ir tikrai albume jį priskyrė „arabų liaudžiai“.

Nežinomas Tolimų Šalių Autorius

[audio:http://www.talpykla.com/files/6439/Track%2017.mp3]

„Blogų Mergaičių“ perdainuota Alano Chošnau daina

[audio:http://www.talpykla.com/files/6439/Blogos%20Mergaites%20-%2012%20-%20Prasau%20Atleisk.mp3]

Nežinau, kaip tai vertinti, lyg ir eilinis plagiatas, o gal net koveris, bet gero muzikanto tokie klystkeliai tikrai nepuošia. Ech, kažkada pirkau „Naktinių Personų“ albumus, klijavau kuklių vyrukų plakatus ant aptriušusių sienų ir net skandavau „sukasi ratu mano laimės laivas“. Džiaugiuosi tik tuo, kad bent „Naktinės Personos“ nespėjo susigadinti savo reputacijos (matyt, laiku išsiskirstė) ir vis dar yra grupė, kurią mielai suka iškankintas winamp’as.

Jei kas turit Alano dainą – atsiųskite, pakeisiu.

nuotrauka iš alfa.lt

Taip pat skaitykite:

1. „Žuvys Vieversėlio Balsu“ pagal Ovidijų Jucį (audio)
2. Džiaugiamės gyvenimu kartu su „Play for Change“ (audio + video)
3. Lietuviško repo grupės "Jbc" ir "Legato" transformuojasi į dviejų reperių tandemą (audio)

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

“Guns N’ Roses sulaukė šaukimo į teismą už dainų kopijavimą” vos suuodę naują sensaciją skelbia Reuters žurnalistai. Pasirodo, paskutiniame legendinės grupės (nors legendinis, turbūt, liko tik vardas ir vienas likęs jos veidas) albume panaudotos dvi dalys iš vokiečių muzikanto Ulricho Schnausso seniau sukurtų dainų. Nesiimsiu teisinti ar kaltinti praeities herojų, bet nevalingai pajaučiu kirbantį klausimą: negi nebeįmanoma sukurti naujų dainų? Negi profesionaliausi muzikantai neapsieina be kitų – ne taip gerai žinomų muzikantų – kūrybos “pasiskolinimo”?

Prisiminkime senuosius lietuvių nepriklausomybę šventinusius himnus, skambėjusius, pavyzdžiui, iš Stasio Povilaičio ar grupės Rondo lūpų. Regis, nė į galvą nešautų mintis, kad “Švieski man vėl” nėra gerbiamo Stasio kūryba. Anaiptol… gyvename šalyje, kur pasaulio šlageriai geriau žinomi nebent apsukriems muzikos prodiuseriams, o ne plačiajai visuomenei. O štai Anglijoje kultūra įvairiapusiškesnė, todėl ir radijo klausytojai turi didesnį pasirinkimą. Pavyzdžiui, nuo šiuolaikinių elektroninių garsų Radio 1 eteryje pavargę šešiasdešimtmečiai senukai turi savo stotį, kurioje transliuojami vien praeities hitai. Spėkit, ar nenugirdau ten mūsų prisikėlimą žymėjusių melodijų? Žinoma, skambančių ne ta kalba, kuria tariau pirmuosius žodžius…

Apie šiandieninius muzikinius šou kažin ar verta kalbėti. Nors gal… Bet trumpai: spaudžiu dešinę verslininkais patapusiems prodiuseriams už apsukrumą, užmaukšlinu pseudo-žvaigždes ant gėdos stulpo dėl saviraiškos išbraukimą iš asmeninių gyvenimo tikslų sąrašo, pliaukšteliu miegantiems autorių teisių gynėjams per ausį už tylą radžių eroje dėl plagijuojamų kūrinių; keliems iš jų suėjo autorinių teisių senaties terminas, kada jomis gali naudotis bet kas? Hmm… nebandysiu skaičiuoti, bet drąsiai spėsiu: didžiajai mažumai.

Bet pažvelkime ir pro optimistinę prizmę: jei ne plagijavimas, daugybė dainų taip ir nebūtų pasiekę mūsų šalies. Jei ne plagijavimo idėjos nesibaidymas, nebūtų naudojamas šiuolaikinėje muzikoje itin dažnas reiškinys – semplavimas. Jei ne semplavimas, didelė dalis hip hop’o ar šiandieninio R&B takelių prarastų patrauklumą. Jei muzika prarastų patrauklumą, ją keistų kitos meno šakos. Jei dieną ir naktį mano ausyse nebegrotų muzika, turbūt galvočiau, kad pakliuvau į pragarą…

Reziumuoti visos pasaulio muzikos industrijos kanonų negaliu, tačiau kompetencijos pakanka reziumuoti bent jau savo nuomonę. O ji – kaip ir visa apimantis Yin ir Yang – susideda iš dviejų dalių: kol yra bent menkiausia viltis padaryti savaip – darykim savaip; jei norim daryti iš muzikos verslą – remkimės patikrintais pavyzdžiais, bet tinkamai atsiskaitykime su tuos pavyzdžius sukūrusiais asmenimis… tiesa, kaip ir yla, ilgai nelindės komercinėje migloje…

Nuotrauka iš forumakad.pl

Taip pat skaitykite:

1. Eurovizija – nevykėliškiausias nesusipratimas muzikos renginių istorijoje
2. Pop muzikos pokštai

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Lietuviškasis rap muzikos pasaulis turi savo naujienlaikraščius, blog’us, forumus. Šiandien norintiems parodyti save, viešų šūkavimo „bačkų“ apstu, tik turėk ką. Bet kaskart užgimus švelnesniam hip-hop’o gabalui, plačiakelnių internetinių „gangsterių“ armija svaidosi agresyviomis replikomis, prasimanytais kaltinimais ir maišydama su žemėmis uja „supopsėjusį“ savo bendruomenės narį. Pop-hop’as žudo undeground’inį hop’ą !?

Labai klystate mielieji ponai! Norėčiau paklausti tų, kurie apie šią kultūrą žino apvalų minimumą – kokias grupes bei kūrinius jūs kartkartėmis niūniuojate ramiais vakarais prie arbatos puodelio? Dauguma pagrindine grupe įvardins G&G (kuri, nepaslaptis, taip pat yra įrašiusi ne vieną radijo hitą), o paklausti apie pavienius kūrinius ims žerti būtent labiausiai kritikuojamų undergroundin’io hip-hop’o atstovų, kurių rap’as turi polėkį į švelnumą, kompozicijas. Net neabejoju, kad į šią eilę būtų pastatyti daugiau ar mažiau už savo lyrikas dratiniais liežuviais plakami Dblz, Henkis, Picikato, Ewex, Kitazzz, Shamas… pagaliau rečitatyvo meną dievinančių begalo nekenčiamas Baggy B. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad šešiolikmetė mergaitė išgirdo Dblz „Einu gatve, kurioj lietus lyja visada / Nes kitaip ašarų paslėpt nebesugebu <…>“, išgyveno kartu, vėliau susirado daugiau jo kūrinių, prie muzikinio profilio frype, myspace ar kitame jaunus atlikėjus priglaudžiančiame portale ji pamatė prierašą „hip-hop / rap“, susirado daugiau šio stiliaus atlikėjų… Galbūt šis modelis tinka ne visiems atvejams, bet kas paneigs, kad būtent tie, uždarosios kultūros „atstumtieji“, daro puikią reklamą kitokią rimavimo kryptį pasirinkusiems kolegoms? Kas suabejos, kad ta pati šešiolikmetė mergaitė, susidomėjusi „kas gi per velnias yra tas hip-hop’as“ neužsikabins ant agresyvių Lil’o, jazz’ovų „Shiaurės“ ar intelektualiai ironiškų Karoonos gabalų?

Siekiate populiarinti savo idėjas, pykstate, kad visuomenė jūsų nesupranta, piktinatės visuotinai krentančiu muzikiniu lygiu, bet neanalizuojate savo poelgių.

Tikriausiai agresija kyla:

• suvokus, kad iš muzikos neuždirbsi arba niekada nebūsi populiarus, nes neturi įgimto šarmo;
• iš nežinojimo ir situacijos nesuvokimo;
• dėl perdėto pasipūtimo ir savojo asmens iškėlimo;
• dėl bandos jausmo kuris liepia „sutrypk kitokį“;
• šiaip kvailumo.

Tai visgi kaip ten yra mielieji ponai?

nuotrauka iš coke-lesale.blogspot.com

Taip pat skaitykite:

1. „Despotin’ Fam“ – kada albumas? (video)

Autorius: Aivaras | shilta.lt

„Fusedmarc“ – grupė, elektroninę muziką jungianti su videomeno hiperaktyvumu, primenanti psichikos ligonių nesveikas fantazijas ir tyliai ropojanti į jūsų bejėgius ausinukus. Tik užgimusi ji buvo pastebėta underground‘inės muzikos „paparacių“ ir kolektyvui švenčiant kuklų 3 mėnesių egzistavimo gimtadienį jie jau dalino interviu. Dėl žaibiško pripažinimo nė vienas jų neužrietė nosies, tik kibo į darbus daug galingesne jėga. Šiandien šie jaunuoliai pristato vaizdo klipą dainai „Sign“ sumeistrautą į svečius pasikvietus Andrių Mamontovą.

Taigi tiems kurie dar nematė.

Sign (feat. Andrius Mamontovas)

nuotrauka iš ore.lt

Taip pat skaitykite:

1. Andrius Mamontovas: “Gatvės Muzikos Diena 2009 buvo beprotiškai gera šventė!”
2. Hamelion feat. Justaff – Ilsekis Ramybej
3. Andrius Mamontovas – Loss Theme