Šiandien arbatos puodeliui pasikvietėme kartu su Justicious vienoje studijoje besidarbuojantį Lukulia ir tardėme jį visais dominančiais klausimais. Internetuose apie jį info nulis, tad klausimų nepristigome.

Iš kur po velnių atsiradai? Kodėl tave išgirdome tik dabar ir ką veikei iki šiol?

Rap‘uoti pradėjau sąlyginai neseniai – vos prieš keturis metus. Būtent tada susipažinau su Lazdynų rap‘ukais, kurie mane ir paskatino įžvalgas bei fantazijas pradėti rimuoti ir užrašinėti.

Įvardinti žmones, kuriems esu dėkingas už pradžią? Tai būtų LT ir Boostas, bet negaliu nepaminėti ir Ciunės bei Wing‘o.

Žinau, kodėl daugumai mano veidas neįsiminė, nes prieš pat rap‘o bangą, 2010-aisiais, išvykau studijuoti į užsienį, kur esu iki šiol. Dėl šios priežasties sutikti mane hip-hop‘o festivaliuose yra gan sudėtinga.

lukulia x justicious- o, ginkle (kartu su ba.) [NUGIBLIA album]

Apie ką tavo muzika?

Tai yra klausimas į kurį atsakymo ieškau ir aš pats. Bet peržvelgus keturių metų kūrybą galima kažką atsakyti. Ankstesniuose gabaluose yra tiek storytelling‘o, tiek ištraukų iš dienoraščio, tiek tam tikrų išpažinties formų. Visgi dabar pastebiu, kad temos ir patys tekstai gerokai surimtėjo, jais bandau pasakyti tai kas seniai subrandinta viduje, bet neištarta žodžiais. Trumpai kalbant – dainose yra labai daug manęs.

Kodėl tai darai?

Mano tikslas? Noriu, kad žmonės klausytų gero rap‘o, o ne „amaciorų“. Noriu, kad bent jau bandytų įsigilinti kas yra sakoma, kad gerbtų ir vertintų įdėtas pastangas.

Tai kas turi nutikti, kad viską mestum velniop?

Mano nata pozityvi, rimta, patrakusi, gudri, bet jokiu būdu ne minorinė. Nežinau, galbūt iš šono atrodo kitaip, bet jaučiuosi būtent taip, tad kaip ir visi madafakin‘ Lazdynų kaubojai, rap‘uoti nustosiu tik tuomet, kai manęs neliks ant žemės paviršiaus.

lukulia x justicious- ilgam čia [NUGIBLIA album]

Netiesiogiai užsiminei apie minorinę hip-hop‘o pusę. Nepatinka verkšlenantys raper‘iai?

Kalbėti atvirai? Tikrai nejaučiu simpatijos, bet per daug visko noriu patirti gyvenime, kad skirčiau laiko pokalbiams apie juos. Aš ir pats kartais turiu velniškai sunkių akimirkų, bet stengiuosi visapusiškai išlikti gyvas. Jei kažkas suteikė galimybę gyventi, vadinasi privalau iš gyvenimo pasiimti viską ką galiu.

 Ok, tuomet paklausiu kitaip – kuriam raper‘iui norėtum gerai vožtelėti į snukį?

Klausimas priverčiantis pagalvoti. Jei būtum paklausęs prieš gerą savaitę, būčiau išvardinęs kelis Lietuvos hip-hop‘o scenos atstovus, bet šiandien suprantu, kad šiame nuotykių kupiname pasaulyje jie per menki sutvėrimai, kad išvis apie juos galvočiau ir kalbėčiau.

Visgi vieną atlikėją galiu išskirti. Tai tikrai būtų Lil Wayne‘as. Kodėl? Nes jis niekada ir nebandė rap‘uoti.

Justicious x Lukulia- Čiulbavaibalos

Ką šiuo metu ruoši savo klausytojams?

Darbai vyksta ganėtinai įvairūs. Paskutinėmis dienomis randu laiko tiek side‘iniams feat‘ams, tiek albuminiams tekstams, tiek šiaip rašliavai. Galbūt ne visi žino, bet šių metų rudenį / žiemą kartu su Justicious į dienos šviesą paleisime albumą „Nugiblia“.

Ko galime tikėtis iš albumo?

Padažu, kad tai nebus EP dydžio darbas, planuojame apie 15 kūrinių. Žodžiu, daug gerų feat‘ų, kitokio bpm‘o, mažai sample‘ų, daug bang‘o ir išlaikyta tekstų bei instrumentalų harmonija. Išgirsit tiek chorą, tiek vokalistus, tiek dj‘us.

Ko palinkėtum tiems, kurie nekantriai laukia naujų darbų?

Raskite kuo daugiau priežasčių klausyti gero, kokybiško, lietuviško ir ne tik, rap‘o.

Lukulia – Zig Sekmadienio Zag (Justicious Remix)

nuotrauka – iš atlikėjo asmeninio archyvo

Kodėl „Džemas“? Ir kodėl vėl „Džemas“?

Visų pirma apie tai ką man reiškia žodis „džemas“. Džemas, kaip muzikinė improvizacija a.k.a. jam session, man primena laisvės siekimą, kai mėgaudamasis ir nevaržomas darai muziką iš širdies. Taip kūriau abu albumus, taip jie ir vadinasi. Abu „Džemai“ yra pozityvios energijos užtaisai, kurių melodijos yra persmelktos džiazu bei fanku. Idėjine ir muzikine prasme antrasis albumas yra lyg pirmojo tęsinys, tačiau reikia nepamiršti ir esminių skirtumų. Rap‘avimo technikos atžvilgiu pirmasis ir antrasis „Džemai“ skiriasi kaip Tadas Blinda nuo ponų. Pirmajame albume buvo naudojami žodžių galų „užtempimai“, o antrajame vyrauja žodžių „pagreitėjimai“.

Ką norėjai pasakyti?

Žinutė paprasta – klausykis ne proto, o muzikos. Tiesiog atsipalaiduok ir mėgaukis džemu, nes jis neša gerą nuotaiką, teigiamas mintis ir jausmus. Be to dar noriu įpūsti ir šiek tiek saulės į lietuviško hip-hop‘o padangę, kuri yra gana apsiniaukus. Nesakau, kad ši padangė turi būti vien saulėta, tiesiog ji turi būti įvairi.

Kas žygiavo drauge?

Grupė „Shiaurė“ man visada patiko dėl savo pozityvios muzikos, todėl jos nariai Wtk ir Mtw pasirūpino beveik visa muzika albume. Prie jų prisidėjo ir Mdz, su kuriuo kartu buvome „Mental Crew“ grupėje. Didelis dėkui ir Kshysiakui už intrumentalą bei Dominykui Rukšėnui, pagyvinusiam albumą trimito garsais. Mtw albumui skyrė labai daug laiko– instrumentalai, įrašai „Shiaurė rec.“ studijoje bei dainų suvedimai, todėl nusprendžiau dar labiau jį pakankinti ir padaryti kartu feat‘ą. Taip gimė gabalas „Šūdas atsitinka“.

Viršelis?

Viršelio idėją (įgrūsti mane į džemo stiklainį) sugalvojo mūza Erika Lapajevaitė. Ji nufotografavo mane Kuršių Nerijos kopose. Tada Tomas Misevičius įfotošopino į stiklainį bei piešė vaisines bangas.

Buvai pradingęs?

Studijavau Lazerinių technologijų magistrą Vilniaus Universitete ir dirbau Lazerinių tyrimų centre, todėl rap‘ui kartais pritrūkdavo laiko. Tikėkimės, kad įstojus į doktorantūrą, muzikai galėsiu skirti daugiau dėmesio.

Kaip monetizuosi albumą?

Iš muzikos niekada nesitikėjau uždirbti, nesitikiu ir dabar, nes ją darau dėl malonumo, o ne dėl litų. „Džemas 2“ albumą įkėliau į internetą, kad jį išgirstų kuo daugiau žmonių (tai man yra svarbiausia). Pirmąjį „Džemas“ albumą išleidau cd pavidalu, tai turėjo savo pliusų. Tokiu būdu su savo klausytojais gali susitikti akis į akį, pabendrauti ir tai teikia daug džiaugsmo.

Albumą siųskis čia.

nuotrauka – džemas.lt

Na, bet šiandien ne apie tai. Šiandien – mano Metalo Dietos pasėkmės. Žmogus, su kuriuo susipažinau būtent savo kankynių savaitėmis ir festivalis, apie kurį nemaniau niekad rašysianti. Štai iki ko viskas privedė. Šiandien – netrumpas, tačiau labai lengvas pokalbis su vienu pagrindinių „Velnio Akmens“ organizatorių – Vaidu. Apie komandą, apie grupes, apie konkurentų festivalius ir nusiaubtą viešbučio kambarį.

Pradėsim tipiškai. Kadangi, manau, dauguma mūsų skaitytojų vis dėlto žino, kas yra „Velnio akmuo“, jiems bus įdomu sužinoti, kodėl kalbinu būtent tave ir koks tavo indėlis į kasmetinį VA gimimą?

Gerai. Greičiausiai esu festivalio variklis, į priekį stumiantis visą idėją. Bent taip suvokiu save komandoje. Nuo idėjos iškėlimo iki jos realizavimo. Nors beveik nesu atsakingas už festivalio muzikinį turinį (ne aš medžioju grupes), koordinuoju visą likusią festivalio programą: nuo menkiausios dekoracijos iki įgyvendinimo komandos. Galima apsišikti nuo darbų gausos, bet toks jau mano pasirinkimas. Dar ir už reklamą esu atsakingas būtent aš, nors tai ir labai užknisa. Esu tas, kuris stovi prie festivalio organizavimo pradžios dar nuo tada, kai komandą sudarė vos 4 žmonės (2009 metai). Tuo metu dar pats gerai nesuvokiau savo funkcijos visame kame.

Jeigu jau taip, man ir pačiai asmeniškai įdomu, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip gimė idėja? Kaip atrodė pirmasis VA? Irgi buvo kelių šimtų vienaip ar kitaip pažįstamų žmonių rato balius (kaip įprasta Lietuvoje šviežiai iškeptiems festivaliams) ar pavyko jau nuo tada pritraukti solidų skaičių (žinoma, Lietuvos mastu solidumas nelabai ir solidus, ko gero) sunkiosios muzikos mylėtojų?

Buvo įdomu: su drauge sugalvojome, kad reikia suorganizuoti Open Air, ir pradėjome tam tikrus paruošiamuosius darbus. Numatėm vietą, kažkokią darbų seką ir visai atsitiktinai tuo pat metu iš pažįstamo veikėjo sužinojau, kad jis su draugu taip pat turi Open Air idėją ir jau pradėjo darbus. Įdomiausia yra tai, kad festivalio vieta buvo pasirinkta ta pati visiškai to nežinant nei vieniems, nei kitiems. Susitikome, pasikalbėjome ir suvienijome jėgas bendram projektui. Taip gimė festivalio branduolys ir pavadinimas. Pirmasis „Velnio akmuo“ iš karto sutraukė solidų žmonių skaičių bei pakvietė aukščiausio lygio grupes (ha ha, pasistengėme) – SEPULTURA, KEEP OF KALESSIN, CODE, SINISTER ir t.t. + LT scenos pažibas. Nei iš tolo nebuvo panašu į klasiokų susirinkimą!

Kodėl būtent „Velnio Akmuo“?

Festivalis vyksta Anykščiuose. Pirma buvo surasta vieta, o tada pradėjome galvoti ir pavadinimą. Nuo pat pradžių norėjome, kad pavadinimas sietųsi su vietove. Turėjome įvairiausių variantų, bet galiausiai apsistojome prie legendos apie Puntuką ir Velnią. Puikus pavadinimas festivaliui!

O nemanai, kad pavadinimas kelia per daug dviprasmiškų asociacijų? Tuo labiau žinant, kad tai sunkiosios muzikos renginys.

Kokių dviprasmiškų asociacijų? Festivalio pavadinimas gana tiesioginis, itin taikliai siejasi su vietove. Jokių kitokių minčių net nebuvo nuo pat pradžios. Jei kam ir kelia asociacijas, tai čia jau problema ne mūsų. Aiškiai ir viešai deklaruojame kodėl taip, bet ne kitaip. Ir šiaip mums tas pats.

Na, čia tada galima prieiti ir prie kito, manau, itin opaus reikalo. Man „Velnio akmuo“ kažkodėl vis viena siauraprotiškai asocijuojasi su gotais ir panašiais dalykais, su kuriais jau senokai nebeinu koja kojon. Tikrai bandysi mane įtikint, kad žmonėms pavadinimas nekelia tokių pačių asociacijų kaip man? Apskritai, kokio feedbacko sulaukiat? Kalbu tiek apie teigiamą, tiek apie neigiamą.

Geras (!!!) Rimtai? Su gotais ir t.t.? Na, tokiu atveju nemokamas kvietimas į reabilitacijos kliniką pavadinimu „Velnio akmuo“ tau garantuotas. Aš nežinau, kokias asociacijas festivalio pavadinimas kelia įvairioms subkultūroms, visuomenės grupėms, korporacijų vadovams. Gerai žinau, kokias asociacijas pavadinimas kelia religiniams fanatikams. Iš esmės, pavadinimas didžiajai daliai visuomenės nekelia blogų asociacijų. Feedback‘as geras. Neturime su tuo problemų. P.S. Kažkada vyko toks festivalis „Death Comes“. Kokias asociacijas tau jis kelia?

Tokias pačias konkrečiai. Tik „Velnio akmuo“ dar pagoniškumo gal kiek įmaišo į visą reikalą, hehe!

Na, gerai. Tokiu atveju apie asociacijas pakalbėsime po šių metų festo.

Būtinai! Ok, jau kad prakalbom apie feedbackus. Ar yra kas nors bandę uždraust festivalio vykimą? Teko kada pakovot su kuo nors dėl to ar ne?

Oi, ne. Dėl ko? Dėl pavadinimo? Juk tai muzikos festivalis ir nieko daugiau. Na, taip, pastaruosius dvejus metus buvo tokių atlikėjų, kurie scenoj kūrė peklą. Dėl „Mayhem“ pasirodymo užsirūstino vietos klebonas (kaip, beje, buvo užsirūstinęs ir dėl pirmųjų metų grupės SEPULTURA pavadinimo ir dainų tekstų – gali patikėti?), o „Ondskapt“ pasirodymas nepatiko vietos prokuratūrai. Pasitaiko! Bet jokių piktų kėslų nėra. Tokia jau ta ekstremali muzika, skandalų ir įdomybių joje daug.

O, puiku, kad ekstremalią muziką paminėjai! Šiemet tris scenas žadat. Nuo ekstremalumo iki eksperimentinio roko. Nekaltina festivalio fanai popsėjimu/lengvėjimu/noru sutraukti mases?

Komentarų yra įvairių. Taip, ir kritikuoja, ir peikia, ir pritaria. Kritikos dažniausiai sulaukia būtent roko scenos grupės ir pati roko scena. Neva, festivalio tradicija yra ekstremali muzika ir viskas. Tačiau mes manome, kad ta tradicija yra kuriama būtent dabar. Festivalis gyvuoja vos 4 metus ir kalbėti apie įsišaknijusias tradicijas yra neadekvatu. Jei lygintume pirmąjį festivalį su paskutiniu, tai pasikeitimų tiek programoje, tiek visumoje yra nemažai. Roko scenos atsiradimas festivalyje yra natūralus festivalio vystymosi etapas. Metalo scena išlieka pagrindiniu festivalio akcentu, tačiau šalia to išauga ir Roko scena, kurioje pasirodys išties aukšto lygio grupės. Ne, ne tos, grojančios modernų gitarinį shit TV projektuose, bet tos, kurios viriną TIKRĄ rokenrolą scenoje. Em, na taip, bus ir kitokios muzikos, bet tai prieskoniai, kurie festivalį puošia. O kritika nepagrįsta, nes tikras rokas yra gera muzika, be kurios nebūtų ir metalo!

Minėjai, kad prie muzikos parinkimo prisidedi mažiausiai. Visada būni iki galo patenkintas visais kolegų sprendimais?

Taip. Per tuos 4 metus susiformavo tikras dream team, ir vieni kitų sprendimais pasitikime. Jei vieno ar kito sprendimais kažkas nepasitikėtų, jo komandoje nebūtų.

Na, tada pakalbam apie festivalius konkurentus. Jaučiatės Lietuvoj tokių turintys?

Pakalbam. Be jokios abejonės, konkurentų turime. Daug. Labai daug. Marketingo prasme, visi Lietuvoje ir netolimame užsienyje vykstantys festivaliai yra mūsų konkurentai. Tikrai neliūdna. Ir išvis, Lietuva – festivalių kraštas. Lietuvos valstybinis turizmo departamentas turėtų tai suvokti ir panaudoti šį faktą kuriant Lietuvos įvaizdį. Man atrodo, kad pas mus nėra nei vieno vasaros savaitgalio, kada nevyksta muzikos festivalis.

Kokį festą laikai pagrindiniu konkurentu? Su visais rokais, bliuzais, tamstom, juodaragiais, kurie man atrodo kaip vienas ir tas pats, tik skirtingoms subkultūroms ar masėms.

Kėdainių ledų šventė ir Pakruojo varnų balius.

I’m so gonna kick your ass. (aš esu iš Pakruojo,Vaidas – iš Kėdainių)

Galiu pasakyti kokį laikau pačiu blogiausiu.

Ok, pabandom tada nuo apačios.

Pats blogiausias yra „Karklė“. Šis festivalis akivaizdžiai kopijuoja (tinka žodis ir vagia) 1969 metų Woodstock festivalio šūkį, idėjas. Daro tai atvirai ir argumentuoja, kad to dar niekas Lietuvoje nedarė, todėl nieko čia blogo (!!!). Ai, ir skelbiasi, kad tęsia 1969 Woodstock festivalio idėją. Čia yra pizdiec.

„Karklėj“ nebuvau, bet man tai atrodo kaip vienas didelis komercijos kamuolys. Nors teko girdėt ir gerų atsiliepimų. Anyways, nebijot su VA nueiti į komerciją per daug? Tuo labiau, kai vos ne tendencija yra pradžioj būti tokiu idėjiniu festu, turėti savą ištikimą publiką, o po to pamažu pradėti darytis iš to kuo daugiau naudos ir galų gale patapti kažkuo be aiškios paskirties ar tikslo. Tiesiog eiliniu vasaros savaitgalio renginiu.

Ne ne ne. Mes tikrai sau neleistume diskredituoti Roko ir Metalo vardo. Šiuolaikinėje visuomenėje komercija yra visur, kiekviename žingsnyje, tačiau kai ji lipa ant galvos, tikrai nėra gerai. Idėjinis festivalis vyksta tik tada, kai jis daromas DIY principu, visais kitais atvejais visur įžvelgsime komerciją. „Velnio akmuo“ nėra eilinis vasaros renginys ir, manau, tą puikiai įrodė per pastaruosius trejetą metų. Festivalis turi labai aiškią viziją, tikslą ir matomą veidą!

VELNIO AKMUO | Devilstone 2012

Tada dar trumpai apie publiką. Bilietas pas jus kol kas kainuoja 80 litų. Mano akimis, kaina yra visiškai įkandama, ir matant tokių grupių sąrašą, gal net per maža. Kažkada dalyvavau diskusijoje apie lietuviškus festivalius, ir ten buvo išsakytas požiūris, jog lietuviams sunku įtikti, nes jie nori kuo garsesnių vardų, tačiau nėra pasiruošę už juos atitinkamai sumokėti. Kaip tu, pats būdamas vieno iš festivalių organizatoriumi, šiuo klausimu vertini lietuvišką publiką? Iš tikrųjų tokie neprotingai reiklūs mes?

Ir taip, ir ne. Viskas susiveda į bendrą ekonominį pajėgumą. Jei žmonės mažiau uždirba, jie negali sau leisti įsigyti „brangių“ bilietų į mėgstamų atlikėjų koncertą/-us. Jei žmonės uždirba pakankamai, jie gali sau leisti mokėti daugiau. Už savo mėgstamas grupes fanai pasiryžę mokėti ir daug daugiau nei gali sau leisti (čia taip visame pasaulyje). Iš esmės yra taip: publika visada nori mokėti mažiau ir gauti aukšto lygio paslaugą. Nenuostabu, kad organizatoriai visuomet pirmuosius bilietus paleidžia pigiau.

Na, pabaigai tada apie tas paslaugas dar pakalbam! Suprantama, kodėl sunkiosios muzikos gerbėjai turėtų pirkti VA bilietą, tačiau ar verta ir kodėl verta į šį festą atsibelsti tiems, kurių metalo fanais kaip ir nepavadinsi? Šiemet afišuojat didelį atvirumą viskam ir eksperimentus, tačiau ar iš tikrųjų įmanoma įgyvendinti būtent tokią festivalio viziją?

Verta visų pirma dėl to, kad be metalo šių metų festivalyje bus itin gero roko ir rokenrolo, tad jei sunkioji muzika tampa per sunki, galima drąsiai nerti į roko scenos garsų jūrą. Tokio lygio roko muzikos šią vasarą bus galima išgirsti tik „Velnio akmenyje“ (pamatysi). Festivalio atvirumas turi ribas – VA niekada neperaugs į tai, kas egzistuoja kitoje metalo ir roko barikadų pusėje. Jei vienas Lietuvos festivalis atvirai deklaruoja, kad rokas gali būti ir hip-hop’as, tai aš atvirai sakau, kad tai nusišnekėjimas. O eksperimentų festivalyje niekada netrūksta. Tiesa, roko muzikos „Velnio akmenyje“ buvo visuomet – tai mūsų kultinės naktinės festivalio Rokotekos. Tačiau jos negali pilnai atstoti gyvos roko muzikos. Be to, vien ko verta ir nekoncertinė festivalio programa… Bet čia jau kitas būtų interviu. Tad gal kitais metais!

Tiesa, skaitytojams dažnai įdomios pikantiškos detalės. Pasidalink keliais įdomesniais nutikimais festivalyje ar jį beorganizuojant!

Oi, įdomių ir linksmų nutikimų pilna organizuojant kiekvieną festivalį, bet įdomiausi yra tie, kurie nutinka paties renginio metu. Praėjusiais metais viena grupė išdaužė ir suniokojo (tiesiogine to žodžio prasme) viešbučio kambarį. Absoliučiai nusiaubė. Kai pamačiau, buvo žiauriai juokinga, bet, deja, mums tai kainavo. Taip pat pernai BENEDICTION vyrai šeštadienį paryčiais sumanė pasivažinėti mūsų dviračiais, galiausiai dviračiai tapo nebenaudojami… Pernai festivalis vyko per dvyliktokų išleistuves. Viena grupė sugebėjo „įsimesti“ į vietines išleistuves, vėliau į savo viešbučio kambarius prisiviliojo dvyliktokių, o kitą dieną jas atsivedė į festivalį. Rokenrolas visomis prasmėmis. Grupė iš islamiškojo Jordano, BILOCATE, anksčiau nei karto nebuvo ragavusi sidro, o kai pirmą kartą paragavo pas mus festivalyje, tai visas tris dienas tik jį ir gėrė. Alachas nematė, nes krikščioniška žemė. Beje, tie patys BILOCATE prašėsi pas merginas į palapinę „tik pabūti“, mat nei karto gyvenime nebuvo buvoję turistinėje palapinėje. Ai, būna visko – kuro į generatorius pamirštam įpilti, o būna, kad vietoj dyzelino ir benziną įpilame, tada dvi valandas aiškinamės, kodėl neveikia. Pasitaiko. Ir dar – tos grupės, kurios atrodo pačios pikčiausios scenoje, iš tiesų yra pačios linksmiausios ir tūsovniausios visur kitur.

Na, tokia gaida baigiamąjį žodį tada, Vaidai. Čia kaip priešrinkiminė kampanija kokia. Bet iš tiesų, kai kasmet tų festų vis daugėja, viskas darosi panašu į rinkimus ir į varžybas – kas geriau išsipromins. Skelk!

Paskutinį žodį? Tokį agitacinį, ne?

Tokį grynai užtikrinantį, kad bus balius ir didžiosios B!

Grynai užtikrinu, kad bus balius iš didžiosios B! O jei rimtai, tai tegul kalba muzika, festivalio muzika, kuri gros šių metų „Velnio akmenyje“. O ji bus tokia:

Anathema – Panic [Were You There?]

WARBRINGER – Shattered Like Glass (OFFICIAL VIDEO)

Truckfighters – Traffic

Alcest – Autre Temps (promo clip)

Lake Of Tears Devils Diner

Scarab – Blinding The Masses [Live @ WFF Germany 2009]

New Keepers of the Water Towers – Rise of the Lizard King (Live at Roskilde-Festival ’10)

Enforcer – Midnight Vice Official Video

daugiau festivalio muzikos bei informacijos apie jį rasite svetainėje: www.devilstone.net

Koks gi čia būtų interviu, jeigu pirmasis klausimas nebūtų apie tai, kaip viskas prasidėjo. Kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis atsirado „Muzikinės pauzės“ projektas?

Muzikinė Pauzė prasidėjo Ctv.lt portale. Savo metu tai buvo nevaržomos kūrybos erdvė. Aš ten startavau kaip Riteris Trenkmantas Kanopa seriale „Riteriai“. Lakstėm po miškus ir kovojom su gyvenimiškom problemom. Vėliau reikėjo imtis naujos veiklos ir sugalvojau, kad CTV kanalui reikėtų sveikinimo koncerto. Kadangi esu vienas iš retų žmonių, kuris dažniau renkasi sudėtingą kelią, nusprendžiau, kad iš žiūrovų atsiųstų sveikinimų pačiom įvairiausiom progom, išrinksim tris ir sukursim jiems dar negirdėtas dainas su negirdėta muzika. Pasiūliau savo pusbroliui dalyvauti šioje avantiūroje, jis nesvarstęs sutiko. Kanalas paprašė nufilmuoti bandomąją laidą. Aš tada buvau labai užsivedęs todėl tik per 2 dienas parašiau pirmas tris dainas ir nufilmavom pirmus tris klipus. Montažui sugaišau dar porą dienų ir tada laidelę atidavėm kanalo kontrolinės grupės vertinimui. Po kelių dienų sužinojau, kad kontrolinei grupei nepatiko. Buvau piktas ir labai nusivyliau, nes labai tikėjau šia idėja. Nusprendžiau pabandyti dar kartą. Pakeičiau koncepciją ir CTV sveikinimų koncertas tapo „Muzikine Pauze“. Nuo pat pradžių sulaukėm labai didelio dėmesio ir žiūrovų. Peržiūrų skaičius augo kaip ant mielių. Truputį tyčia pirmoji daina buvo apie miestą, kuriame prabėgo mano vaikystė. Žinojau, kad paatviravęs jautria tema sulauksiu prieštaringų reakcijų. Atsirado piktų ir grasinančių, bet kur kas daugiau buvo supratusių juoką ir palaikančių. Taip mes žygiavom, kol atėjo laikas didinti savo žinomumą. Taip mes atsidūrėme LNK TV etryje.

Pas ką mokotės vokalo ir sceninio judesio paslapčių? Ar čia įgimtas talentas?

Atrasti kūno plastikos paslaptis ir išlavinti svaiginantį vokalą padėjo močiutė. Visas savo vasaras praleisdavau kaime ir ji dažnai prašydavo mūsų pašokti, padainuoti, pavaidinti ar kitaip padėt jai įprasminti bulvių skutimo laiką. Ji ruošdavo mums gardžius patiekalus, o mes pasikeisdami ir konkuruodami tarpusavyje rodydavom vieną už kitą geresnes programas. Vaikai labai mėgsta varžytis ir yra nuostabu kai jų aplinkos suaugę tai supranta ir randa laiko tam išnaudoti. Kai rodydavo Dainų dainelę ar Dainų šventę jis vis sakydavo: „Va pažiūrėkit kaip šitie vaikai moka. Ir jūs taip darykit.“ Taigi mano šokimo ir dainavimo galios yra užaugintos per daugybę metų. Beje kai žiūrėdavau televizorių aš pastebėdavau daug dalykų kurie man nepatinka ir sakydavau, kad kamera turi būti taip, šviesa dar kitaip, o vedėjas visai kitas. Žodžiu kaupėsi kaupėsi, kol vieną dieną galėjau parodyti ko verti mano zyzimai.

Muzikinė Pauzė: Kaimas – Svajonių Rojus

Kurį laiką rodėtės ir TV ekrane – LNK „Dviračio žyniose“. Ar nepasmerkė jūsų ištikimi gerbėjai už parsidavimą komercijai?

Pasmerkimo nebuvo. Buvo palaikymas ir linkėjimai nenusivažiuoti. Dėl komercinės Muzikinės Pauzės pusės kalbos nėra daug, nes mūsų veikla labiau primena labdarą nei biznį. Tiek CTV tiek Dviračio Šou nemokėjo tiek kad apsimokėtų sugaištas laikas ir resursai dainos ir klipo kūrimui. Ėjimas į TV eterį buvo normali evoliucija. Net ir šiandien esu įsitikinęs, kad Muzikinė Pauzė dar neišnaudojo viso savo potencialo. Turiu didelių idėjų dėl koncertų, albumo ar kitų akcijų, bet tam neužtenka laiko ir energijos, nes reikia duonai užsidirbti. Vis sapnuoju kaip man skambina kažkokia avantiūristė prodiuserė ir sako: “Timūrai, gal nori, kad aš būčiau tavo. Mes išleisim albumą ir apkeliausim Lietuvą linksmindami žmones. Žmonės eis į Muzikinės Pauzės Superšou ir nenorės eiti namo, nes ten bus labai gera. Ar aš galiu tau padėti?” Jei tai išsipildytų būtų nuostabu.

Kokią žinutę savo kūryba nešate tautai?

“Kaimyną pabučiuok!”. Vat ir visa žinutė. Apsunkę mūsų tautiečiai, nes mums rūpi įvairiausi nereikšmingi dalykai, visur ieškom gyvenimo prasmių ir dar viens kitą nusodinam, kai lauke debesuota. Blogai taip. Aš labai palaikau emigruojančius, nes tai padeda mūsų pavargėliam kvadratinėm galvom tapti ekstravertais. Išvažiuoja koks nors Deividas iš kaimo į Dubliną ir pamato, kad jis gali, jis moka ir yra vertas. Liūdniausia, kad žmogui reikia išvažiuoti, jog tai suprastų. Būtų idealu jei visi vienu įpu išvažiuoja ir paskui grįžta. Apsivalę, išsilaisvinę. šviesesni. Aš savo kūryboje noriu įkvėpti jaunimą tiesiog imtis ir daryti. Noriu įkvėpti savo pavyzdžiu, kai paprasti bičai iš provincijos ėmė kamerą, susikaupė, parašė dainą, įmetė į internetą ir dabar telike dirba. Reikia tik mąstyti plačiau, nei akys mato. Kažkas sakys idealisto svajonės, bet būtent idealizmo mūsų širdyse labai trūksta.

„Tik čia naujausias Lietuvos folkloras“ – taip rašot savo feisbuke. Bet folklorą dauguma įsivaizduoja kaip armonikas plėšančius diedelius raudonais žandais. Ar vykdot lietuviškos liaudies muzikos transformaciją?

Aš svajoju apie vienintelę transformaciją, apie pokytį žmonių mąstyme. Tautiečių galvose dar per daug sovietinio dvoko. Kalbu apie nepotizmą, “atkatus”, pažįstamus ir panašų brudą. Svajoju, kad žmonės taptų atviri sau ir kitiems. Ir kuo greičiau. Noriu, kad išmoktume vertinti ką turime kol tai turime. Noriu, kad žmonės dainuotų mūsų dainas savo švenčių metu, niūniuotų važiuodami autobuse ar bučiuodami savo meilę. Juk gyvenam čia ir dabar, o ne rytoj ar vakar.

Kiek laiko trunka, kol nuo pirminės idėjos kūrinys atsiranda youtubėj? Kaip vyksta tikrų šedevrų gamyba?

Nėra jokios paslapties. Visi kas kažką kuria žino, kad geram rezultatui reikia laiko ir dar kelių mažmažių, bet laikas yra esminė dedamoji. Naują kūrinį visada pradedu nuo to kas man užkliūna ir ką įdomaus apie tai galiu pasakyti. Stengiuosi nustebinti ir klausytojus ir žiūrovus, nes Muzikinė Pauzė nėra tik dainos. Klipai atima kur kas daugiau laiko ir jėgų. Turiu sarašą temų apie ką kurti dainas, klausau labai įvairios muzikos ir domiuosi vizualiaisias menais. Kiekvienas naujas kūrinys yra šių trijų dalykų derinys. Visada siekiu, kad pasirinktas muzikos žanras turėtų ryšį su dainos tema, žodžiai netikėti ir intriguojantys, kostiumai originalūs o galų gale viskas derėtų. Dažnai nesu patenkintas rezultatu. Visada griaužiu save apgailestavimais, kad nespėjau to nepadariau ano. Laiko sunaudojam įvairiai, bet visada reikia suktis greitai, kaip minėjau reikia ir duoną užsidirbti. Pavyzdžiui dainą “Parkas” filmavom anksti ryte prieš darbą. Susitikom dar tamsoj ir laukėm kol nušvis. O kol filmavom ir tikrieji parko prižiūrėtojai ėmė dirbti ir buvo smagu kai viena iš jų pakliuvo į kadrą. Romantikos ir nuotykių netrūksta.

Muzikinė Pauzė: Parkas

Jeigu surinktume 100 skirtingo amžiaus, profesijos, lyties ir gyvenamosios vietos žmonių, kiek iš jų galvotų, kad tai, ką darote, nėra jokie pokštai, o rimti muzikiniai kūriniai estrados padangėje?

Žinokit būtų labai įvairiai, bet dauguma būtų besišypsančių ir trepsinčių į ritmą. Labai rimtai į mūsų kūrybą reaguoja tik žmonės su vidinėm problemom. Jie viską mato pro pilkus akinius, todėl ir mūsų dainos juos tik liūdina. Juos dažniausiai džiugina kitų nelaimės. Visi kiti kas atranda Muzikinę Pauzę man parodžius, būna sužavėti ir skleidžia tik teigiamas emocijas. Žinau, kad esam labai populiarūs vaikų tarpe. Esu girdėjęs istorijų kaip jie moka visas mūsų dainas, jas nuolat dainuoja ir mėgsta rengtis panašiai kaip mūsų personažai. Mano širdis dainuoja kai tai išgirstu.

Ar „Sūnų“ dainos „Mamai“ veiksmingumą išmėginote su savo pačių mamomis?

Žinoma. Visi teisingi išradėjai savo išradimus bando patys ant savęs. Daina mamai pasirodė kaip tik pirmą gegužės savaitę. Žinojau, kad mano mamai bus labai smagu jei aš jai prisipažinsiu, kad dainą rašiau jai. Man sesuo pasakojo, kad kai mama žiūrėjo klipą – ji apsiverkė. Aš linkęs manyti, kad iš džiaugsmo. Šią dainą esu dainavęs telefonu ir savo uošvienei. Tada užsidirbau daug pliusų. Žmonės kalba, kad dainos dainavimas vyresnio amžiaus moteriai padeda pelnyti jos palankumą. Siūlau išbandyti ir skaitytojams.

Muzikinė Pauzė: Brangioji Mama

Jūsų rimčiausi konkurentai Lietuvos scenoje?

Šiuo metu mes neturime konkurentų. Pradžioje mums sakė: “Čia kaip Suopis ir Rambynas, ane?” Reikėjo susitaikyti su tuo, kad jei išgarsėji internete būsi lyginamas su pirmu ryškiausiu pavyzdžiu. Tada sugalvojau, kad būtų smagu surengti koncertą kur vyktų Muzikinės Pauzės ir Suopio su Rambynu dainistata. Tada būtų visiem laikam nuspręsta kas yra kas Nors kai pagalvoju…. mes turim konkurentų. Mes niekada nepavergsim širdžių kaip tai darydavo Nelly Paltinienė, Dinamika ar Studija. Rimtai sakau, trūksta tokių artistų šiandien.

Bene labiausiai intriguojantis „Muzikinės pauzės“ projektėlis – „Wet mirage“. Ar tai – bandymas laužyta anglų kalba prasiveržti į tarptautinius vandenis?

„Wet Mirage“ yra geriausia, kas mums buvo nutikę. Man gal mažiau, nes teko filmuotis be akinių, bet mano porininkas tikrai liko pasitenkinęs. „Topless Girls“ yra kūrinys-reklama. Reikėjo padidinti žinomumą reprezentuojant prekę. Aš esu dirbęs viešbutyje ir nusprendžiau padaryti lengvai ironizuotą pagražintos tiesos atspindį. Oj kiek daug piktų žiūrovų buvo dėl tos laužytos kalbos, bet tokia yra realybė. Dauguma žmonių iš Lietuvos kalba su baisiu akcentu. Porininkas po klipo premjeros sakė, kad gal reikėjo dainuoti taip kaip mokam, bet vis dar tikiu, kad tai buvo teisingas sprendimas. Mano draugai užsieniečiai labai teigiamai įvertino šį mūsų kūrinį.

Wet Mirage – Topless Girls

Ką pasakytum žmonėms, kurie teigia, jog „Topless girls“ yra nevykusi Lietuvos reklama pasaulyje?

“Kaimyną pabučiuok!” Didžioji dalis atsakymo į šį klausimą yra ketvirto klausimo atsakyme. Pridurti galiu tik John Cleese žodžius: “Kvailys niekada nežino, kad jis yra kvailys. Jam neužtenka protinių sugebėjimų pakiti aukščiau savo ego.” Juk ir Lukašenka nesuprastų juokų apie save.

Ar kūrinių atlikėjai turi prototipus realybėje? Jeigu taip, ar nebijote užsitraukti jų rūstybės?

Žinoma, kad turi. Visus juos galima rasti mūsų gatvėse. Netikiu, kad mes savo dainomis esame kažką įžeidę. Na gal politikus su daina apie merą, bet juk dauguma jų to ir nusipelno – gero antausio. Savęs nebeapkraunu mintimis apie nelaimėlius priskrętusius prie kompiuterių ir rėkaujančius savo siaurą pasaulio suvokimą per interneto komentarus. Jie grėsmingi tik patys sau. Galų gale visiem neįtiksi, na nebent esi Stalinas.

Muzikinė Pauzė: Tavo Miesto Meras

Kodėl šiuo metu „Muzikinė pauzė“ yra pauzėje?

Nutiko nelaimė ir mano šokėjėlis-dainorėlis Andrius emigravo. Jis išvyko ir žiema atėjo. Tai labai nedėkingas metas filmavimui. Planuoju, kad nauji kūriniai atsiras atšilus orams. Todėl šio metu yra laisva vieta „Muzikinėje Pauzėje“ aktyviam ir drąsiam žmogui. Greit paskelbsiu apie konkurso sąlygas „Muzikinės Pauzės“ Facebook’o svetainėje. Tad jei kažkas iš skaitytojų laukia savo šanso į šlovę siūlau nepraleisti progos. Tapti mūsų FB draugu ir nesnausti kai prasidės konkursas.

nuotrauka iš asmeninio albumo

Praėjo du metai. Jaunuoliai nė kiek nepasikeitė. Vakarus leidžia Švitrigailos gatvėje įsikūrusių menininkų loftų rūsiuose ir kuria muziką tokią, kokia jiems patiems neša tik teigiamas emocijas.

Mood Sellers interviu

nuotrauka – shilta.lt

Paulius Markutis, prie pulto grojantis dub techno, ambiento ir kitą panašų gėrį, scenoje geriau pažįstamas kaip Sraunus. Iš Panevėžio kilęs ir ten groti pradėjęs jaunuolis, šiandien savo muzikinėmis srovėmis džiugina visus, kas tik turi šaunias ir protingas ausis. Jau nemažą gerbėjų ratą feisbuke turintis Sraunus viename savo poste cituoja Nyčę: ‎”Without music, life would be an error.” Dabar jau nebe Nyčė, o pats Paulius papasakos, kaip jis gyvena, nuo errorų gindamasis muzika.

Kodėl Sraunus ir kokiom muzikinėm srovėm plauki?

Pamenu iki Sraunaus buvo daug visokių…vamzdžių. Dabar nebepamenu kodėl būtent Sraunus, norėjosi kažko lietuviško, o ne DJ Magnet. Supanti, muzika lieka labai panaši, tuo pačiu keičiasi. Visgi labiausiai mėgstu kurti tai, ką mėgstu klausyti, ir tai, ko pasigendu muzikinėj padangėj.

Koks buvo jausmas, kai pirmą kartą atsistojai prie pulto? Ar šiandien ten jautiesi taip pat?

Pamenu pirmą kartą. Tai buvo dar XX amžiuj, Panevėžio klube „Zelke“. Grojo jame draugai Mindozė, Boobma. Aš šiaip alų gėriau, bet labai norėjau pagrot. Sako eik. Tai ėjau už scenos ir prie pulto atėjau keturiom, kad niekas nepamatytų. Tada ramiai atsistojau, sumiksavau porą kūrinių, išpylė prakaitas ir vėl keturiom grįžau į užkulisius. Buvo labai baisu. Dabar gi nebe.

Vis dažniau išgirstam apie muzikos kūrėjus iš Panevėžio, kurie gėdos nepadaro nei miestui, nei visai Lietuvai. Kiek įtakos tavo kūrybai turėjo Panevėžys, kuris apaugęs stereotipais, kaip ne pati šauniausia vieta kūrybinėms laisvėms pasireikšti?

Manau, kad kūrybinei laisvei nereikia multikultūrinio miesto. Svarbu turėti savo kampą. O svarbiausia – turėti tuščią galvą nuo kasdieninių problemų. Po „geros“ nakties man ypatingai gerai sėdisi prie garsų.

Beveik visuose tekstuose, kuriuos pavyko rasti apie tavo veiklą, dažnai esi apibūdinamas kaip vienas produktyviausių elektroninės muzikos atlikėjų. Kaip čia taip atsitiko – ar naktim nemiegi? Kur semiesi motyvacijos, kad per daug neužsisuktum tame pačiame ratelyje?

Kas taip rašo? Manau, yra daug produktyvesnių veikėjų, o motyvacija nedaryti šūdo atsiranda dėl to paties begalinio šūdo aplinkui.

Kad jau nesitaškai funky bytais, kaip manai, ar tavo grojamam dub techno įtakos turi lietuviška rūpintojėlio prigimtis? Kodėl pasirinkai tokį stilių, kurio kol kas gana tvirtai laikaisi?

Rūpintojėlio? Įdomiai čia sugalvojai. Gal ir nieko. Dub ramybė, taika, rimtis – rūpintojėlis. Kodėl? Kai gimiau, palatoj laukė gyvenimo būdo vadybininkas su muzikos stilių sąrašu. Liepė rinktis vieną. Kadangi akapelų jau buvau prisirėkęs mamos pilve, pasirinkau raidę abėcėles pradžioj – išėjo dubas. Iš tikrųjų, negaliu pasakyti kodėl dubas. Taigi ir atmosferini ambientą labai myliu, ir dnb, ir seną gerą house. Svarbu, kad kuo labiau viskas plauktų, organiškai derėtų. Muzika turi gydyti.

Pirma, kur tikrai niekada negrotum? Antra, ant kokios scenos (ar prie kokio kolegos) veržtumeisi, net jeigu kojos ir rankos būtų sugipsuotos?

Negročiau prospekto pube, nes visai neįdomu groti, kai publika laukia kada baigsi. O sugroti norėčiau visų didžiausių festivalių ambiento scenose.

Susigrojai su blikmuzik ir padovanojai išalkusiems klausytojams paskutinį savo albumą „Blogas“. Ar toks bagotas, ar nieks neperka, ar kokios kitos priežastys paskatino dalytis muzika nemokamai?

Muzika reikia dalytis! Duok Die, kažkam norisi ją išgirsti. O šiais laikais, manau, iš tokios muzikos turtų nesusikrausi, todėl kvaila ją pardavinėt. Visvien jau kitą dieną po albumo išleidimo linkomanijoje radau „Blogą“.

Naujausiam tavo albume „Blogas“ radau ne tik 7 puikius gabalus, kuriuos laikiau „ant rypyto“ keletą dienų, bet ir 30 juostinių nuotraukų, kuriom nors ir sienas būtų galima tapetuoti. Viena iš jų puikiai atspindi albumo turinį viršelyje. Kas čia – dovanėlė klausytojams ar dar vienas tavo talentas?

Albumų viršeliai yra ne mano vieno. Prisidėjo draugas Eugenijus Kaminskis arba Ogis. Jo ir yra didžioji dalis nuotraukų. Jos labai puikios ir tinkančios mano muzikai. Ačiu, Ogi! Pats irgi fotografuoju. Labai neseniai pradėjau, tačiau labai patinka.

Papasakok, kokio dydžio dabartinė tavo diskografija?

Hm, nuėjau į abletono projektų properties… 1986 failai. Jei padalinus iš kokių 10, tai galėčiau išleisti beveik 200 albumų. Realiai diskografija labai bardakiškai sudėta čia: http://www.discogs.com/artist/Sraunus

Tavo galva, kuo lietuviška elektroninė muzika išsiskiria pasauliniame kontekste?

Nesu įvairiausios pasaulio muzikos guru, bet iš to, ką girdėjęs, galiu drąsiai teigti, kad lietuvių elektroninė muzika labiau emocionali, pasižymi savo nepaviršutiniškomis išraiškomis. Mes esame tyli, santūri tauta, užtai visa gylybė ir pasireiškia muzikoje.

Po 10 metų srovė tave bus nubloškusi į?..

Kokia srovė?

Gyvenimo?

Po 10 metų mąstau jau būti pilnam fiziniam pasirengime kelionei į Marsą. Nepatinka planuoti, nes dievas juokias, kaip sako.

Ką groji – žinom, o ko klausai? Parekomenduok ką nors, geriausiai atspindinčio tave patį ir kažką tokio, ką būtina gyvam esant perklausyti.

Mano favoritas – Vladislav Delay – Entain. Visas albumas yra tiesiog genialus ir pilnas magijos. Po 10 metų klausymo man jis ne tik neatsibodo, bet kuo toliau, tuo labiau darosi geresnis. Nes jis tikrai turi kažką stebuklingo. Paskutiniu metu mane įkvepia senieji Monolake bytai ir atmosferos. Rekomenduoju Monolake – Honkong. Apskritai muzikoje esu labai didelis konservatorius, turbūt todėl nieko per daug ir nenustebinsiu.

nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kalbėjomės, kaip nekeista, daug. Tilpo taip pat, kaip nekeista, toli gražu ne viskas. Rekomenduojama tiems, su kuriais jau šį šeštadienį susitiksime, drąsiai sakau, METŲ BALIUJE. Skirta visiems, kurie muzikos stiliais neriboja ir tiems, kurie vis ieško kažko naujo. One love!

Mark Splinter – apie dubstepą ir artėjantį metų reivą (interviu)

nuotrauka iš asmeninio albumo

Pirmu numeriu įvardintas video jau senokai pasklido interneto vandenyse, tad šiandien jaučiu pareigą ir antrojo atidavimui. Kartu su Domantu Razausku šiandien kalbame apie „The Beatles“ nukryžiavimą, autorines teises, muzikantų pragyvenimo šaltinį, kūrėjus, bėgančius nuo savo vardo bei tikrąsias vertybes.

1 dalis - Arbata su Domantu Razausku #1 (video interviu)

Arbata su Domantu Razausku #2

nuotrauka iš etaplius.lt

„Garbanotas Bosistas“ akį patraukia ne vien tik įdomia savo apranga scenoje, bet ir visiškai nauja muzika. Juos pačius ir jų kūrybą apibūdinti trumpai ir suprantamai yra labai sunku. Šiuo metu grupę sudaro Narimantas Besakirskas, kurio darbo įrankiai – dvi lazdelės ir daug būgnų, taip pat Mantas Joneikis, grojantis gitara, Manto brolis Šarūnas Joneikis, grupėje grojantis armonika ir, žinoma, save publikai išliejantis balsu bei ketvirtasis grupės narys – bosinės gitaros savininkas Augustinas Čobotas.

Apie „Garbanoto bosisto“ atsiradimą bei veiklą teko pasikalbėti su Mantu, idėjiniu grupės lyderiu. „Esame keturi draugai iš Vilniaus. Aš (Mantas) ir Šarūnas esame broliai, o Augustinas yra mūsų kaimynas nuo ankstyvos vaikystės, visi gyvename Naujojoje Vilnioje. Naris (Narimantas) yra vėlesnis, bet nė kiek ne blogesnis mūsų draugas, pasiekęs mus iš Jėruzalės (keliomis prasmėmis). Be grojimo grupėje darome daugybę kitų dalykų“ – apie grupės sudėtį bei veiklą mielai pasakojo vaikinas.

Muzikinę veiklą draugai vykdo jau trečius metus. Mantas teigė neprisimenantis, kaip ir kam kilo idėja susiburti. Atrodo, visa tai įvyko netyčiom, savaime. Gitaristo nuomone, svarbiausias dalykas, kurio dėka grupė gyvuoja, yra džiaugsmas, kurį patiri: „Manau, kad mes ieškome džiaugsmo, galimybės išsikalbėti ir ryšio su kitais žmonėmis. Svarbiausia, šiaip ar taip, yra džiaugsmas.“

Vilnius Temperature (+30 °C) | Garbanotas Bosistas – Stone and Heavy Rain | Part 1

Visi atlikėjai, kaip ir „Garbanotas bosistas“, turi savo įkvėpimo šaltinių. Mantas, pavyzdžiui, semiasi idėjų iš tų, kurie, jo manymu, rizikavo rinkdamiesi savo kūrybinį kelią. „Visi esame labai skirtingi ir, manau, turime skirtingų įkvėpimo šaltinių. Skirtingi idealai atsiranda skirtingu laiku ir skirtingose situacijose. Man stiprybės ir noro kažką veikti suteikia tokių žmonių, kurie stipriai rizikavo rinkdamiesi savo kelią, kūryba. Tuomet atrodo, kad joje sudėta labai daug, viskas, ką žmogus „užstatė“ savo pasirinkimu, nesvarbu, ar tai būtų rašytojas, ar dailininkas, ar muzikantas. Mane žavi besąlygiškas atsidavimas kūrybai. Taip pat visuomet labai įkvepia žmonės, sutikti kasdienėje aplinkoje – tai tie žmonės, kurie kažką daro. Pavyzdžiui, nueinu į koncertą, kuriame kažkas gražiai groja, ir iš karto niežti rankos – nagi, nagi ir aš taip galiu, galėsiu. Reikia bėgt namo dirbti“ – mintimis dalinosi Mantas.

Gitaristas, paklaustas apie smagiausią grupei nutikusį įvykį, kuriam laikui susimąstė: „Čia gal ne nuotykis, bet tai mus džiugina iki dabar. Dainos „My Jesus“ mes niekada nekūrėme. Tada mes tik buvome pradėję groti. Vienas draugas pasiūlė ką nors įsirašyti, nes jis ruošėsi garsinti koncertą, buvo susistatęs visą aparatūrą ir turėjo 45 laisvas minutes. Mes visai nežinojome, ką galime groti, bet labai norėjosi pamėginti ką nors įrašyti. Pradėjau groti kažkokį neseniai sugalvotą būsimos dainos motyvą, tuomet Augis su Nariu labai greitai susigaudė, kaip reikėtų prisijungti. Šarūnas ant žemės rado lapą su kažkokiais žodžiais, (prieš tai vyko Gospel choro repeticija) ir keletą kartų pamėginus pagroti, ta daina pas mus „atėjo“. Vėliau daug ją šlifavome, kažką pridėjom, kažką atėmėm, bet esmė liko ta pati. Truputį vėliau išsiaiškinome, kad tie žodžiai buvo seno Gospelo „Preciosu Lord“, kurį savo laiku buvo groję Elvis Presley, Little Richard, B.B. King ir Eta James. Tokiomis aplinkybėmis ir gimė mūsų daina“.

Garbanotas bosistas – My Jesus

Žinoma, tikri kūrėjai ir jų kūryba negali išvengti kritikos liežuvių. Kalbėdamas apie tai, „Garbanotojo bosisto“ narys teigė, kad ši tema grupės beveik nedomina: „Nuomonių apie mus yra įvairių, daugelio tikriausiai net mes patys nežinome, bet iš tiesų tai, manau, nėra svarbu. Vieno iš mūsų herojų žodžiais tariant: „I don’t care what the neighbors say, I’m gonna love you each and every day (Led Zeppelin)“

Nors kurti muziką iš tiesų yra nelengva, Mantas pripažino, kad vieno dalyko scenoje jo grupė niekada nedarytų: „Mes niekada nemėgintume scenoje būti svarbesni už muziką.“ Mantas taip pat pripažįsta, jog grupės nariai nemėgsta tų, kurie scenoje išsipučia, nemyli muzikos, kalba nusukę žvilgsnį. „Nemėgstam ir savęs tiek, kiek taip patys elgiamės“ – neslėpė gitaristas.

Kalbėdamas apie grupės ateitį, muzikantas teigė, jog ir toliau norėtų daryti tą patį, ką ir iki šiol – pasaulio, atrodo, aukštyn kojomis versti „Garbanotas Bosistas“ neketina – gerai taip, kaip yra. „Norėtume ir toliau turėti apie ką groti, groti ir tikėtis, jog kažkas mūsų klausys ir kuo daugiau žmonių mus išgirs, tuo geriau. Norisi išmokti kalbėti taip, kad suprastų kuo daugiau žmonių, manau, tai didelis privalumas“ – mąstė vaikinas.

„Dėkojimas. Muzika ir įrašas – ne tas pats. Muzika – daugiau nei aš ir daugiau nei mes keturi, čia slepiasi begalės žmonių džiaugsmas ir skausmas, ne mes visa Tai sukūrėme“ – šiais Manto žodžiais apie „Garbanotą Bosistą“, jų kūrybą ir pačius narius norėtųsi pabaigti pokalbį. Tegul šį vaikinų ketvertuką visuomet lydi sėkmė ir tegu jie niekad nebūna svarbesni už muziką.

Garbanotas Bosistas – I Still Haven’t Found What I’m Looking For (Liverpool Live Camp)

nuotrauka iš grupės asmeninio archyvo

Žinantys Domantą nenustebs išgirdę, kad išvardintos temos vos telpa į mažą ilgo pokalbio skyrių. Kadangi parodyti norime daug, susitikimą daliname, įvardiname ciklu „Arbata su Domantu Razausku“ ir atiduodame lengvai virškinamomis dalimis.

Šiandien pristatau pirmąją dalį, o pratęsimo laukite jau kitą savaitę.

2 dalis - Arbata su Domantu Razausku #2 (video interviu)

Arbata su Domantu Razausku #1

nuotrauka iš 15min.lt