Autorius: Aivaras | shilta.lt

Nors viešai deklaruojame, kad „Eurovizijos“ konkursas tik pigus blizgučių šou, negalime paneigti fakto, kad iš galybės dalyvių net negatyviausiai nusiteikusiam įmanoma rasti asmeninių hitų. Būtent šio konkurso paskatintas šalia savęs sodinuosi grupę „InCulto“ ir bandau ištardyti kas, kaip ir su kuo.

Pradėsiu nuo klausimo, kuris jau kurį laiką sukasi mano galvoje. Dauguma grupių specialiai nori įteigti, kad jie geriausi, šauniausi, groją pačią pačiausią muziką, na, o jūs – atvirkščiai, pavadinimu pasirienkate žodį verčiamą kaip „neišsilavinęs, neišauklėtas arba be kultūros“. Kodėl?

„InCulto“ visuomet buvo būdingas humoras ir (savi)ironija. Nesistengiame pernelyg rimtai žiūrėti į pasaulį, mums svarbiau gerai jaustis patiems ir dalintis pozityvia nuotaika su klausytoju.

Beje, pavadinimą „InCulto“ galima interpretuoti ir kaip ėjimą į kultą :))

Jus tikriausiai be jokios sąžinės graužaties galėtume pavadinti populiariausia underground’o grupe. Ko reikia kolektyvui, kad patekus į plačiuosius vandenis jo neįtrauktų pop’so blizgesys?

Reikia nepamiršti savo ištakų, tada viskas bus tvarkoj :)

Paskutiniu metu apie jus kalbama kaip apie „Eurovizijos“ viltį. Kiekvienais metais sėkmė nuo jūsų nusigręžia, bet vėlei lipate į sceną aukštai iškėlę gitaras. Kas čia? Tarpusavio derybos su šūkiu „mes vis tiek kada nors laimėsim“, gera vieta muzikinei reklamai, o galbūt noras pratinti lietuvaičius prie kitokios muzikos?

„Eurovizijoje“ dalyvaujame tik trečią kartą. Pirmasis kartas buvo tik šiaip pabandymas, apsižvalgymas :) Antrą jau turėjome gerą idėją ir dainą „Welcome“. Esam įsitikinę, kad bet kuriais kitais metais su tuo kūriniu būtume iškeliavę į finalinį konkursą, tačiau
tais pačiais metais dalyvavo ir „LT United“, tad likome antri.

Visgi manome, kad šių metų „InCulto“ darbas „Eastern European Funk“ yra pats geriausias mūsų sumanymas! Daina bene pati smagiausia iš visų dalyvaujančių lietuviškoje atrankoje, todėl tikime, kad kūrinys geriausiai pasirodys ir Osle.

Juk Lietuva jei ką ir yra iki šiol pasiekusi „Eurovizijos“ konkurse, tai tik su nuotaikingomis ir energingomis dainomis.

Mačiau, jog organizavote akciją atrakciją, kurios laimėtojai (-as) kartu su jumis lipo į sceną. Ar daug norinčių atsirado? Kokius kriterijus taikėte laimėtojui? Ir pagaliau ką jis turėjo daryti? Pūsti trimitą?

Norinčių dalyvauti buvo, peržiūrėjome jų darbus ir mus papirko vaikinukas Petras, atsiuntęs asmeninį vaizdo klipą. Pasikvietėme į pusfinalio filmavimą, o ten jis mums įnešė instrumentus į sceną, nurinko mikrofonų stovus ir pašoko kartu. Buvo labai supratingas ir jautėme didžiulį jo palaikymą. Atvirai sakant, mums labai pasisekė, kad laimėjo būtent jis :)

Na ir paskutinis žodis.

Kviečiame visus Lietuvos žmones ketvirtadienį pasilinksminti kartu per lietuvišką „Eurovizijos“ finalą. Mes ten būsim! Džiaugsimės, jei „InCulto“ pasirodymas pakels jums nuotaiką.

inCulto East European Funk

nuotrauka iš asmeninio „InCulto“ archyvo

Autorius: Aivaras | shilta.lt

MC Phoenix vasario mėnesį išleidžia savo albumą „Obereg“. Žmonės kalba, kad pristatymas nuvilnys su dideliu trenksmu, o kūriniai tūnantys šviežutėliame cd taps daugumos rap’o gerbėjų asmeniniais hitais. Spręsti kol kas per anksti, tad ilgai nesvarstę čiumpame atlikėją ir sodiname prieš shilta.lt skaitytojus išpažinčiai.

Didžiajai daugumai lietuvaičių tautinis rap’as yra labai tolima ir nepažįstama muzika. Dar tolimesni jiems rusiškai rečitatyvu žodžius dėliojantys Lietaus žemės piliečiai. Gal galėtum prisistatyti ir nušviesti nežinančius, su kuo valgomas tas MC Phoenix?

Kadangi iki mūsų laikų būtybių, vadinamų feniksais, išliko mažai, jas patartina ne „valgyti“, o tiesiog klausyti jų „čiulbesio“. Netgi jeigu iš jų skleidžiama muzika yra įvardijama kaip rusiškas rap’as Lietuvoje. ;)

Na, o jeigu rimtai, esu gimęs ir užaugęs Vilniuje ir dauguma mane geriau pažįsta kaip Dmitrij Matiuchin. Gimiau rusų šeimoje, ir savaime aišku, buvau išsiųstas į rusų mokyklą. Nėra ko stebėtis, kad rap’ui pasirinkau šią kalbą – ja dėlioti mintis sekasi daug lengviau ir sklandžiau.

Kaip skanauti mano kūrybą? Tai kiekvieno asmeninis, tiksliau, skonio reikalas. Vieniems tai gali pasirodyti per saldu arba atvirkščiai – per sūru ar netgi kartu. O atsiras ir tokių, kuriems visko bus lygiai tiek, kiek reikia ir jie mėgausis mano darbais. Tiesa, visada maniau, kad rap’o tekstai privalo būti atviri, gyvi ir, aišku, einantys tiesiai iš sielos gelmių. Ir net nesvarbu tavo pasirinkta tematika. Gali būti šmaikšti istorija, filosofiniai pamąstymai ar tiesiog žodžių žaismas. Norisi, kad visos tos dainos nors truputėlį padėtų žmonėms – pakeltų nuotaiką, priverstų susimąstyti bei galiausiai išspręsti kylančias problemas.

Berods 1994 metais MTV Top 20 išvydau Snoop Dogg’o vaizdo klipą dainai „Whats My Name“. Galvoje įstrigo priedainis, muzika ir pats klipo išpildymas. Vėliau, tais pačiais metais, muzikinis kanalas supažindino ir su kitais atlikėjais. Pastebėjau MC Hammer ir Vanilla Ice. Tuomet šis trumpas susižavėjimas mano gyvenime rodos nieko nepakeitė, bet po poros metų išgirdęs 2Pac darbus ėmiau ieškoti atsakymo „kas tai per muzika“? Būtent taip sužinojau apie hip-hop kultūrą ir jau tada su klasiokais patys pradėjome rašyti eiles.

Aišku, kažkada seniai buvo ir pirmieji muzikiniai projektai („Prizkari“, „MIRAZh Squad“), ir pirmieji įrašai. Vėliau (2006 metais) išleistas promo LP pavadinimu „Nachialo“. Taip pat buvo laikotarpis kai dalyvavau keliuose albumuose kaip kviestinis atlikėjas (MC Skrip, „Projekt Undersky“, „Projektas Pompa“) bei kartu su Corbie kolegai Corui padėjau įrašyti ir išleisti solinį albumą „Monologas“.

Laikas bėga ir šiandien drąsiai galiu teigti, kad savo kūryboje tikrai pasistūmėjau į priekį. Visa tai, ką minėjau anksčiau, vedė solinio albumo link. Daug laiko dėliojau savo mintis, kūriau ir štai, vasario mėnesį jis pagaliau pasirodys.

Tu pats ką tik užsiminei, taip pat mums teko girdėti didžiuosius hip-hop portalus trimituojant, jog į dienos šviesą jau išlindo naujas tavo darbas „Obereg”. Kaip pats vertinti šviežutėlį albumą?

Tikra tiesa, „Obereg“ jau pakeliui pas visus norinčius išgirsti.

Iš tiesų sunku vertinti šį darbą. Ne paslaptis, kad nesu mėgėjas klausytis savo dainų, nes vertinu jas gana kritiškai. Galbūt labiau mėgstu patį kūrybinį procesą bei koncertus.

„Obereg“ – ilgai lauktas ir brandintas albumas. Kartais atrodydavo, kad delsiu per ilgai ir galbūt man pačiam dainos kažkiek morališkai paseno. Kita vertus, klausydamas minėtojo cd esu patenkintas atliktu darbo, nes jo buvo įdėta tikrai daug (ir tikrai ne vien mano).

Dažnai mėgstu prisiminti, kaip kiekviena daina buvo kuriama, kas dalyvavo, kaip draugai tuo metu bendravo ir aišku kur pats tuomet buvau. Dėl šių atsiminimų albumas tampa dar brangesnis.

Jis išdirbtas, jam metas išeiti į dienos šviesą, nors, manau, kad mano geriausios dainos dar nesukurtos. :)

Ką juo norėjai pasakyti? Ką tau pačiam reiškia toks albumo pavadinimas? Ar tai, kaip dažnai būna, tik titulinės / stipriausios dainos pavadinimas?

Pats albumo pavadinimas gimė bekuriant būsimo darbo koncepciją. Bandžiau surasti tam tikrą elementą, sudėlioti mintis taip, kad per kūrinių visumą būtų įmanoma atrasti vieną siūlą, tam tikrą vientisumą. Būtent žodis „Obereg“, kuris rusų kalboje reiškia talismaną, saugantį žmogų (jo šeimininką) nuo piktų dvasių, prakeiksmo, nelaimių ir nesėkmių, atitiko viziją. Taip pavadindamas norėjau, kad bent viena daina mano klausytojams būtų artima, lydėtų bei saugotų tarsi talismanas.

Tiesa, yra ir daina analogišku pavadinimu „Obereg“. Ją kūriau pačią paskutinę. Manau, dauguma sutiks, kad meilė, amžinas variklis ir tikrasis žmonijos talismanas, būtent apie tai ir yra minėtoji daina. Išduosiu, kad būtent šiai kompozicijai kaip tik dabar filmuojamas vaizdo klipas. Viliuosi, kad jau vasario 19 dieną, per albumo prezentaciją, visi galės pamatyti ir jį.

Dainose kalbama apie žmogiškąsias vertybes – draugystę, viltį, sąžinę, laimę, svajones, ir aišku, meilę. Keliose dainose sau pačiam bandžiau atsakyti į klausimus apie tikėjimą, artimo žmogaus netektį, mirtį, savianalizę, gyvenimo kelio paiešką. Liūdnos dainos gimsta daug greičiau, bet tikrai nenorėjau kurti sunkaus ir tamsaus albumo, tad galiu patikinti, kad klausytojai ras įvairių nuotaikų mišinį. Atvirai kalbant, albumas išėjo labiau šviesus nei niūrus.

Tikrai nesinori albumo vadinti rinkiniu, nes tai toli gražu nėra tik padrikai įrašytų dainų kompiliacija.

Šiaip beveik visą pagrindą paklojau pats (muzika, žodžiai), bet darbas neapsiėjo be gero draugo ir kolegos Corbie pagalbos. Du kūrinius įrašiau ant jo muzikos. Būtent jo studijoje pabaigėme visus darbus. Draugystė ir bendravimas su tokiu gabiu žmogumi davė labai daug. Drauge aptarinėjome dainas, vėliau pats permąsčiau ir ieškojau būdų jas tobulinti.

Neapsiėjau ir be Svaro pagalbos. Savo studijoje „R-19“ jis padėjo įrašyti pirmąsias kompozicijas. Nors iš tikro labai sunku paminėti visus žmones, kurie bent truputėlį padėjo.

Šiaip svečių albume išties daug mažiau negu tikėjausi ir esu tuo patenkintas – dabar jis puikiai atitinka solinio etiketę. Bet vertėtų paminėti, kad be gyvo pianino, galima išgirsti ir gyvai įrašyta trimitą, kurį pūtė Dalius Buitvidas (grojęs su „Magic Mushrooms“, „Despotin Fam“ ir t.t.). Taip pat uždainavo Amėja ir vokalistė Ju, rap’avo Striz ir Coras bei mano bendražygiai Rusyj ir Amiko (su jais šiuo metu kartu kuriame ir koncertuojame). Derėtų paminėti, kad albume klausytojai išgirs ir scretch’us tokių DJų kaip Neuro, Supacide, Dee ir Bandit (iš Estijos).

Žmonės šneka, kad albumas gimė vos tau grįžus iš Portugalijos. Atvirai, ką ten veikei? Uždirbinėjai pinigus brangiam malonumui (leidybai) ar bandei pažinti mums gan tolimą kultūrą?

Tikrai įdomu išgirsti, ką kalba žmonės, bet, deja, ne visada sklindantys gandai atitinka realybę.

Albumą ruošiau ne vienerius metus, nors, tiesą sakant, viskas buvo įrašyta jau 2009 metų pradžioje. Leidybai koją pakišo išvyka į saulėtąją Portugaliją. Pagal Erasmus programą Lisabonoje gilinau savo specialybės žinias. Buvo daug kelionių, įspūdžių, iš labai arti pamačiau tolimą kultūrą, gavau naudingų žinių bei patirties. Taip pat gimė nemažai naujų idėjų dainoms. Galbūt jas išgirsite naujuose darbuose, bet tikrai ne „Obereg“ albume.

Pusmečiui atidėjus leidybą, nerimavau, kad albumas apdulkės ir pasens, bet dabar suprantu, kad viskas taip, kaip turi būti ir tikriausiai tai įtakoja aukštesnės jėgos.

Pasak rusakalbių – „esam pribaltika“. Manai, kad tavo muzika įdomi kirilica rašančioms tautoms ar jie užmerkia akis prieš savitą istoriją turinčios šalies rap’erius?

Norisi tikėti, kad aidas apie mano albumą sudomins Rusiją ar kitose šalyse gyvenančius rusiško rap’o mėgėjus. Savo jėgomis pasistengsim informuoti rusiškus hip-hop portalus apie albumą, žiūrėsim kaip į tai reaguos klausytojai.

Rusijoje daug stiprių atlikėjų, jau net nekalbu kiek silpnų ar vidutinio lygio MC, dėl to be atitinkamo rėmimo bei geros reklamos kūryba gali tiesiog likti nepastebėta, nuskęsti muzikos vandenyne.

Be to esu girdėjęs, kad dauguma nemėgsta grupių iš Pabaltijo šalių, bet tikiuosi, kad tai tik klaidinantis mitas. Esu įsitikinęs, kad tikra, gera ir individuali muzika visur ras klausytojų ir pelnys jų įvertinimą.

Nors esu rusas, jaučiu meilę ir pagarbą lietuvių kalbai. Be to vienas pirmųjų mano muzikinių projektų („Mirazh Squad“) buvo būtent lietuviškas.

Tad sakau stiprų taip, albume tikrai rasite dainą atliktą lietuvių kalba. Ta daina pavadinimu „220“, kurią atlikau kartu su bičiuliu Coru. Po savo solinio albumo „Monologas“ jis išvažiavo gyventi į Londoną ir mes nespėjome įrašyti daugiau planuotų kūrinių. Žinau, kad jis ten vis dar kuria, tad big up, brolau!

Ir ką norėtum pasakyti pabaigai?

Noriu padėkoti visiems, kas atrado (ar atras) albumą ir nepraėjo pro šalį. Kadangi albumas išleidžiamas ypač šaltą žiemą, taip pat ir šis interviu skaitytojus pasieks šaltuoju metu, noriu palinkėti vidinės šilumos ir laimės. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis ir švyturys kitiems. Linkiu atrasti visa tai savyje ir atsiminti, kad „Obereg“ (talismanas) slepiasi viduje ir prireikus visada padeda.

Tiems, kurie mane pažįsta ir tiki, siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus ir didelį ačiū, na, o shilta.lt kolektyvui linkiu kūrybiškumo ir skaitytojų palaikymo!

Phoenix (a.k.a. Pepel-po-Vetru)

Albumo sempleris: MC Phoenix – Obereg

nuotrauka iš asmeninio MC Phoenix archyvo

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kiekvienais laikais savos mados. Jei šiandien Lietuvos muzikinius barus užvaldė dub step’as ir kiti elektroninės muzikos garsai, tai prieš gerą dešimtmetį jaunimas vieningai rinkosi į gitaras virkdančių grupių pasirodymus. Galbūt negalima taip kategoriškai skirstyti muzikinių žanrų, bet niekas nepaneigs, kad alternatyva anksčiau atrodė mažumėlę kitaip.

„Atgalinis Bilietas“ vėlei pasikapstė po senus laikraščius ir nerangiai iškirptame straipsnyje perskaitė apie šimtą metų sprogusią grupę „The Balloons“. Vienuolikos metų kūriniai pasirodė visa galva pranašesni už kai kurių, šiandien garažuose grojančių grupių kūrybą, tad nieko nelaukęs kalbinu tuometinėje grupėje gitara grojusį Mykolą Tuitą.

Tiesa, po nauju interviu rasite 1999 metų „Lietuvos Ryto“ iškarpą. Tad skaitome ne tik naujai sudėliotas raides.

Kodėl balionai sprogo?

Matyt dėl to pačio kaip ir nemažai grupių – per daug ambicijų. Aišku, dažnai nepamatuotų. Gal galvojom, kad jei visi kartu galim kūrybingai ir įdomiai dirbti, galėsim ir po vieną. Deja, tada dar nežinojom (arba iki galo nesupratom), kad grupė – didžiulė prabanga ir dovana. Suburti bendraminčius, draugus, muzikantus, ne toks jau paprastas dalykas.

Tąkart žurnalistas jūsų pavadinimui „The Balloons“ prisegė asociaciją su prezervatyvais. O iš tikro, kodėl pasivadinote būtent taip?

Su prezervatyvais neturėjome nieko bendro. Tik dabar sužinojau tokią interpretaciją.

Pavadinimas gimė spontaniškai. Važiuodamas autobusu namo pamačiau du mažus vaikus su balionais rankose. Tas vaizdelis man kažkodėl labai įstrigo. Nei prasmės, nei paslėptų minčių – tiesiog netyčia pasitaikęs žodis.

Kalbėta, jog: „Balloons“ tapo greitai besikeičiančios muzikos mados auka“. Taip pat pridurta, kad tiek muzikos manierą, tiek elgesį kopijuojate nuo legendinės grupės „Oasis“. Ar jie tikrai turėjo tokios stiprios įtakos, o gal šiuos teiginius vadintumėte tik žurnalistiniu blefu?

Lietuvos žurnalistai, deja, išvis gana silpnai gaudosi muzikoje (bent jau dauguma). Paprasčiau yra kažką su kažkuo sulygint, tuomet jie jaučiasi ramūs.

Nebandėm atrasti kažko naujo, tas tiesa. Mūsų muzika, jos suvokimas, formavosi savaime. Grupėje nebuvo nei vieno profesionalaus muzikanto, greičiau jau visi muzikos beraščiai. Tiesa, grojant punkrock’ą taip pat turėjome sulyginimų, nors muzika išsirutuliojo iš ankstesnių muzikinių bandymų (natūralus pasikeitimas). O tokios grupes kaip „Oasis“, „Supergrass“, „Verve“, „Kula Shaker“, „Charlatans“, „Smashing Pumpkins“ ir daugelis kitų, savaime aišku, kad kažkiek formavo skonį.

Grojom ne tai kas madinga, o tai kas patiko patiems. Dabar grotume daugmaž panašiai, tik profesionaliau.

„Alkoholis mūsų grupėje – neatsiejamas dalykas“ kalbėjote tuomet. Dabar vis dar grojate, ar alkoholis taip pat padeda kūrybai?

Alkoholis, kaip ir kiti panašūs dalykai, tiesiogiai kūrybai nepadeda. Greičiau kenkia, nes atima daug laiko ir jėgų. Bet jis neatsiejamas rock’o elementas, tad ir dabar, praėjus 13-ai metų, manau tą patį.

Nesileidžiant į protingus pašnekesius apie žmogaus, kūrybos, gyvenimo prasmę ir vertę, vis tik reikia pripažinti, kad rock’n'roll’as, tai maistas. Negaliu kalbėto už kitus, bet man tai iškrova, pamąstymas apie dalykus visai iš kito kampo.

Apsinešęs nesukūriau nei vienos dainos, bet patyriau daug beprotiškų nuotykių, gimė galybė įdomių minčių.

Tuomet buvote ant bangos – laimėjote „Blogiausių Grupių Festivalį“, stipriai skėlėte nuo „Roko Mišrainės“ scenos, ar jautėtės sergą žvaigždžių liga? Gerbėjos po koncertų prašė autografų? Skambindavo naktimis?

Susirgti žvaigždžių liga, deja, nespėjom. Manau būtų visai smagus potyris. O gerbėjų niekada nestokosi jei gerai skambini gitara ir moki išraiškingai pakelt antakį.

Buvo punkrock’as, buvo britpop’as… Ką grojate dabar?

Dabar grojam?.. Gal indie?.. Sunku save spraust į rėmus, nes po manifestais nepasirašau ir po niekieno vėliava netūnau. Greičiausiai, tai dar vienas žingsnis pirmyn.

Jūs įvardijamas kaip „maištingasis grupės lyderis“. Esu įsitikinęs, kad neveltui. Ar praėjus tiek metų dėl kokių nors įvykių vis dar bent mažumėlę gėda?

Gėdos jausmas dėl savo šėliojimų seniai dingo. Toks jau mano temperamentas, tokia žmogiška natūra. Esu prisiviręs nemažai košės, bet nesigailiu dėl nieko. Tai mano gyvenimo dalis, kuri jau tampa neatsiejamu ir mano personos atributu. Su pertraukom, bet nuolatos.

Ir ką nors pabaigai.

:) visiems.

→ klausyti „The Balloons“ muzikos frype portale ←

nuotrauka iš frype.lt

senas interviu – „Lietuvos Rytas“ (1999)

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Mus pasiekė žinia, kad vasario 5-ąją dieną, ne vieną jauną talentą po savo sparneliu priglaudęs kolektyvas „Miesto Muzika“, triukšmingai švęs savo dviejų metų gimtadienį. Žmogaus matais toks amžius vos ne nekalta kūdikystė, o internetiniui projektui prikapsėti ~730 dienas jau šis tas. Ypač kalbu apie idėjinį projektą, neturintį nė mažutėlio komercijos kvapo.

Mes iš anksto sveikiname komandą ir prie jų idėjos laisva valia prisidedančius žmones. Ta proga siūlome žvilgtelėti į prieš keletą dienų sumedžiotą interviu su Audriumi. Taip, jis projekto įkūrėjas ir kolektyvo idėjinis vadas. Ir taip, tikriausiai niekas kitas apie idėją nepapasakos išsamiau. Tad atsitraukiam nuo raidžių ir koncentruojamės į vaizdo medžiagą.

Miesto Muzika – 2 metų gimtadienis

Turintys lėtesnį internetą šoka į youtube.

nuotrauka iš asmeninio archyvo

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Gerbiamieji, iškilmingai pareiškiu, jog mūsų projektas pirmykšte valtele išsiyrė į tarptautinius vandenis ir šiandien pristato pirmąją pašnekovę iš už jūrų marių.
Gerai, gana padirbinėti pompastiką. Bet apie tarptautinius vandenis nemelavau: Taip, šiandien mūsų šiltų pokalbių skiltyje atsiranda pirmas įrašas su mergaite iš vonios… oj, norėjau pasakyti su mergaite ne iš mūsų mylimos Lietuvos. Nors ir užtrukau su bandymais susimedžioti ją keliaujančią po Afriką ar tolimuosius Rytus, bet galiu pasidžiaugti nauja pažintimi su itin šiltu žmogumi. Cherry Lee.

Interviu vyko ne pačiu “gyviausiu” metodu (el. laiškais), tad ties kai kuriais klausimais norėtųsi žerti interaktyvios reakcijos sąlygotą klausimų laviną. Bet… šilumos tai neatima. Skaitom.

Afro: Esi andergraundinė, Youtube, muzikantė. Kai paprašiau atsiųsti geresnės kokybės įrašų, sakei neturi nieko geresnio, negu galime rasti tame pačiame Youtube. Kaip suprast? Neįrašinėji dainų studijoje?

Cherry: Visos dainos, kurias įrašiau normalia kokybe, gimė dėl draugų paslaugumo. Tenka ilgokai laukti, kol ten atsiranda laiko. Be to, kalbant apie mano pirminę viziją ir tai, kaip ją atspindi įrašo kokybė, galima sakyti, esu perfekcionistė, todėl kai kurie įrašai taip ir lieka neišgirsti.

A: Tavo, kaip atlikėjos, svajonė? (Grammy apdovanojimas; koncertas sausakimšoje O2 arenoje; šiltas vakaras ir muzikinės improvizacijos prie laužo su draugais? Kelionė į Lietuvą?)

Ch: Mano svajonė – groti kiekvienam, kuris moka tai įvertinti. Kaskart jaučiu išsipildančią svajonę, grodama mokyklų ar mažų miestelių vaikams – kad ir Tanzanijos ar birmiečių kaimelyje, kai žinau, kad tai iš tikrųjų praskaidrino jiems dieną ar įkvėpė muzikai. Jei žmonės gali atrasti kažką artimo ar paguodos sau mano muzikoje, ir tai padeda jiems sunkiu metu, tai irgi nuostabu.

A: Galime tikėtis tavo albumo?

Ch: Aaa… dar pamatysim. Kol kas nesu tikra dėl savo muzikinės “karjeros”. Be abejo, išleisti savo dainų albumą yra mano darbų sąraše… ne tiek dėl kitų, kiek dėl savęs.

A: Groji daug koverių. Ar tos perdainuojamos dainos ir yra būtent ta muzika, kurią mėgsti klausytis? Ką rastume tavo mp3 grotuve?

Ch: Mano grojami koveriai nebūtinai yra ta muzika, kurią mėgstu klausytis, nes mėgstu tiesiog pridėti savų prieskonių originalioms dainų versijoms. Mano mp3 grojaraštis gan eklektiškas, nes kiekvienais metais ar kas pusmetį viską ištrinu ir leidžiu draugams sukelti savo muziką. Rastumėte folkloro, klasikinės, transo, RnB, akustinės, roko, kantri muzikos… pasiūlykit ką nors; aš atvira viskam!

A: Kuriuos muzikantus galėtum išskirti kaip įkvepiančius tave kūrybai? O gal įkvėpimo semiesi tiesiog iš asmeninių išgyvenimų?

Ch: Pavyzdžiui, Tracy Chapman ir Bobas Dylanas, India Arie įkvepia mane savo tekstų nuoširdumu ir drąsa. Kalbant apie gitaros virtuozus ir grojimo stilių, išskirčiau kitus stabus, bet man šiuo metu svarbiausi būtent tekstai ir tai, kaip moki išreikšti savo jausmus.

A: Kuri iš tavo kurtų dainų tau reiškia daugiausia?

Ch: Hmm… Geras klausimas. Turbūt… Restless. Man ji – nesenstanti, ir visada sugrąžina į vėžes, kai jaučiuosi paklydusi.

A: Apibūdink dainos kūrimo procesą. Kuri dalis sudėtingiausia?

Ch: Įvairiai. Pradėjau užsirašinėti mintis tokiame, maždaug rimuotame dienoraštyje, ir seku įdomesnius minčių vingius, kurie gali virsti idėjomis dainų tekstams. Kartais galiu užtrukti kelerius metus, kol surandu tinkamus žodžius tam, ką noriu pasakyti. Kartais parašau dainą per 25 minutes. Priklauso nuo situacijos.

A: Sukurtum dainą su mano tekstu?

Ch: Tikriausiai ne. Vien todėl, kad tekstas yra itin asmeniškas dalykas. Mano manymu, tu negali tinkamai išreikšti žodžių iš kito širdies savo dainoje, nebent gali labai stipriai įsijausti į tą tekstą.

A: Tavo muzikinis išsilavinimas.

Ch: Keli gitaros akordai, kuriuos išmokau iš mamos būdama devynerių. Pirmoji daina? “house of the rising sun”… O šiaip visko išmokau stebėdama draugus ir užknisdama juos mane mokyti.

A: Yra tokių atlikėjų, kuriuos norėtum nuspirti nuo scenos koncerto metu?

Ch: cha cha, kol kas, turbūt, tokių nemačiau… Nors mane erzina tokie pernelyg nušlifuoti pasirodymai, ir jei jaučiu, kad jų rodomos emocijos yra tiesiog gerai surepetuotos, o ne nuoširdžios.

A: TheBarthroomGirl. Linksmas slapyvardis, a?

Ch: cha cha, manau, jis gan neutralus su daug vietos interpretacijai!

A: Kokiose vietose rastume grojančią Bathroom Girl? Tikiuosi, tai nėra vien tavo privati vonia, a?

Ch: Tanzanijos autobusų stotelėse, oro uostų muitinėse, kur improvizuojame su draugais ir taip atsipalaiduojame po visos dienos boksavimosi… galima sakyti, kad bet kur.

A: Gal planuoji turą ar kažką panašaus? Ką manai apie rytų Europą? Mums tikrai patiktų išvysti tavo pasirodymą.

Ch: Man labai patinka keliauti po naujas šalis ir žiauriai norėčiau atvykti į rytų Europą. Vienintelė bėda – tokių turų finansiniai reikalai. Tikiuosi, kada nors išvysite :)

A: Kokią šiltą dainą rekomenduotum mūsų lankytojams šįvakar?

Ch: Tracy Chapman – Fast Car

A: Ko palinkėtum shilta.lt komandai kaip internetiniam puslapiui su misija pritraukti kuo daugiau nuo popso pavargusių žmonių? (turint omeny, kad lietuviškas popsas yra tikras š…)

Ch: cha cha, čia tai sujuokinai. Vienintelis mano pasiūlymas – Youtube! Pati beveik nebesiklausau muzikos per radiją ar TV. Čia gali sušvytėti tikrieji talentai, bendrauji su tikrais žmonėmis.

Ačiū, Cherry, už mielą pokalbį; vilkimės, kad krizė netruks pasitraukti ir galėsime tikėtis prisivilioti ją ir pas save. O pasigardžiavimui pasimėgaukime Cherry siūloma šilta daina bei brangiausia jos asmeninės kūrybos dalimi.

Tracy Chapman – Fast Car

TheBathroomGirl – Restless

Nuotrauka iš asmeninio Cherry albumo

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Vos prieš keletą dienų elektroninės muzikos gerbėjai gavo nuostabią išankstinę Kalėdinę dovaną. Geriau žinomas kaip rap’o grupės „Shiaurė“ instrumentalistas, Wtk, į pagalbą pasitelkęs svetainę miestomuzika.lt, visiems skaitmeninės muzikos mėgėjams padovanojo savo mini albumą „Evolution EP“.

Albume įspraudęs penketą naujoviškai skambančių kompozicijų, vaikinas darbą leido siųstis nemokamai. Tad užkietėję piratai šįkart gali nebijoti intelektualinės nuosavybės sergėtojų reidų ir ramiai lėkti paklausyti miestietiškos muzikos.

Siųstis: WTK – Evoliuton EP

Apie tavo asmenį internete informacijos apvalus nulis. Gal galėtum įsijausti į stebėtojo iš šalies vaidmenį ir nupasakoti kas per velnias tas Wtk?

Wtk yra beatmaker’is iš Vilniaus (ir tikrai ne iš Jonavos, kaip kai kurie galvoja – ten tik kartais apsilankau). Priklausau grupei „Shiaurė“, tačiau pastaruoju metu daugiau dirbu vienas. Mėgstu šokoladą (smaližiaus įvaizdį turėjote susidaryti iš anksčiau įrašytų kūrinių), plius kartais pomėgiu tampa piktinimasis (kuo? Neteisybe). Paskutiniu metu dėlioju fonogramas Pentagramai, bet, aišku, viskas galėtų pasikeisti jei Sausainis (iš „Shiaurės“) vėl pradėtų lankytis kolegos Mtw studijoje.

Ankstesnė tavo kūryba buvo siejama tik su jonaviškių jazz, funk, rap grupe „Shiaurė“. Ar naujas skambesys reiškia, kad palieki seną smėlio dėžę ir keliesi į kitas saviraiškos erdves?

Nedrįsčiau teigti, kad palieku senąją smėlio dėžę, gal tiesiog kartais nueinu pas netoliese esančią chebrą pažaist su mašinytėm ir traktoriais. O jei rimtai, tai laikui bėgant atsibodo sempluoti bei norėjosi sukurt kažką originalesnio. Iš pradžių šalia sempluotų instrumental’ų bandžiau įgroti savas melodijas, vėliau ėmiau iš pagrindo viską komponuoti savomis rankomis.

Papasakok daugiau. Kodėl toks ryškus šuolis į šoną? Pabodo rap‘ovi beat‘ai? Ar prisikaupė per daug idėjų, nebetelpančių viename konkrečiame stiliuje?

Yra keletas priežasčių kodėl atsirado polinkis link elektronikos :

Pirma – man tai patinka. Antra – darydamas elektroniką nesu taip suvaržytas kaip kurdamas instrumental’us „Shiaurei“, žinau, kad niekas nelieps ištrint daug laiko sąnaudų pareikalavusios fonogramos dalies. Ir trečia – iki galo įgroti kūrinį dažnai daug sudėtingesnė užduotis nei nusempluoti beat’ą, melodija ir sulipdyti juos į vieną visumą. Nesakau, kad kūryba su semplais yra bevertė, tikrai ne! Derinant 2 skirtingas sempluotas melodijas reikia daugiau klausos nei tiesiog grojant, tačiau po keleto metų tokios kūrybos norėjosi kažko, leidžiančio kurti laisviau, kažko, kas verstų ilgiau pasukti galvą ir pasėdėti prie kūrinio.

Kodėl pasirinktas EP formatas? Ar nesinorėjo debiutuoti rankose laikant CD arba LP?

O, manai, kas nors būtų išleidę? Apie „Evolution‘o“ CD (o juo labiau LP) aš net nedrįsau svajoti. Nuo pat pradžios iki galo aš žinojau, kad tai bus internetinis, nemokamas leidinys.

Kodėl atiduodi muziką dykai? Šiais laikais net skaitmeninę muziką galima įkainoti.

Nenoriu, kad kažkas mokėtų už muziką, kuria aš pats nesu visiškai patenkintas :)

Kodėl pasirinkai platinti EP miestomuzika.lt svetainėje?

Tikriausiai todėl, kad labiausiai sutampa stiliai, plius norėjau pabendrauti su „technoreperiu“ (Fryk‘u iš „Miesto Muzikos“). Kitas svarbus dalykas – svajojau, kad šį EP išleistų lietuviai, todėl miestomuzika.lt buvo idealus variantas.

Kokie žmonės turėtų išgirsti tavo kūrybą? Ką norėjai ja pasakyti?

Pasakyti nieko nenorėjau, todėl vokalo ten, kaip jau girdėjote, visiškai nėra :)

EP yra sudarytas iš 5 kūrinių, kurie buvo sukurti per vienerius metus. Žinoma, galėjau įtraukti ir 10, ir 20 kompozicijų, tačiau nenorėjau, kad darbas atrodytu lyg compilation’as, tad dainas stengiaus atrinkti taip, kad viena kitą papildytų.

Ir ką nors pabaigai.

Ar kada nors susimąstėt, kad Mtw battle’o gabaluose neįmanoma suprasti pusės žodžių?

Ir kaip manot? Kiek kartų įmanoma geografui bevažiuojant į studiją pasiklysti troleibuse ir nesugebėti atkeliauti iki studijos įrašyti politinio rap’o (kaip, kad geografai mėgsta)?

Plius dar vienas labai, labai svarbus sakinys – restekpa Akiniui, jam šiuo metų laiku sunku. Na, žinot, kai iš lauko įeinat kur nors, kur šilta (čia aš apie akinių užrasojimą grįžus namo). Ir žinoma, reikia nepamiršti moters, kuri mane visada įkvepia – ačiū jai už tai. ;)

nuotrauka iš asmeninio Wtk archyvo

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kaip mėgsta sakyti spausdinto žodžio platintojai, „dar dažais kvepianti“ rubrika „Atgalinis Bilietas“ sulaukė malonaus palaikymo iš kolegų bei skaitytojų, tad atsiraitojame rankoves ir stengiamės toliau naujam gyvenimui prikelti senus įrašus.

Šiandien į mūsų taikiklį pakliuvo aktorius, fotografas, prodiuseris, bet plačiajai visuomenei geriau žinomas kaip muzikantas – Andrius Mamontovas. Grupės „Foje“ idėjinis vadas 1999 metų vasario mėnesį dalyvavo žurnalo „Ausis“ apklausoje. Rubrika vadinosi „Pašto Karveliai“, o jos koncepcija gan paprasta – skaitytojai rašo keisčiausius, žiopliausius, protingiausius ir kitokius –ausius klausimus, o žinomas žmogus į juos atsakinėja. Paprasta, o mes nieko nelaukę, lygiai tuos pačius klausimus užduodame vėlei. Įdomu kas pasikeitė per tuos 11 metų?

(žemiau rasite minėtąjį 1999 metų vasario mėnesio „Ausies“ interviu)

Ar mėgsti dalinti autografus?

Negalvoju ar mėgstu. Tiesiog jei kas paprašo, tai pasirašau. Tai mano gyvenimo dalis, kurios nesureikšminu.

Ką veiksi kai baigsi muzikinę karjerą?

Pirma reikia padaryti tą „karjerą“ :)))

Ar nemėgsti klausimų apie savo asmeninį gyvenimą?

Jeigu klausimas užduotas be brovimosi į mano asmeninę erdvę, mielai į tokį atsakau.

Kaip kilo mintis pasidaryti tokią šukuoseną?

Man tiesiog taip paprasčiau prižiūrėti plaukus, nes jau 20 metų kerpuosi pats. Tokia šukuosena nereikalauja ypatingo dėmesio, sutaupo man brangaus laiko ir leidžia būti pastebėtam :)

Ar norėtum gyventi kaime?

Nesu kaimo žmogus. Bet jei tektų, tada tai turėtų būti kaimas kur nors Sicilijoje arba Islandijoje.

Tavo svajonių moteris?

Šitas klausimas labiau aktualus tiems, kurie vis dar išgyvena „poravimosi“ periodą :))))

Ar skaityti gerbėjų laiškus tau pareiga, ar malonumas?

Žmonių, kurie klausosi mano muzikos laiškai, yra atsakymas į mintis, kurias išsakau savo dainose. Ryšys su gerbėjais man labai svarbus.

Ką galvoji apie repą? Kodėl repo Lietuvoje tiek mažai? Ar jo reikia?

Žinau tik viena: country + rap = crap :)))

Ar norėtum, kad tavo sūnus taip pat įsilietų į šou verslą?

Noriu, kad mano sūnus darytu tai, kas atitiktų jo prigimtį ir pašaukimą. Nes svarbiau, kad žmogus būtų laimingas, o tai ne būtinai turi būti susiję su viešuma ar „prestižine profesija“.

Kokiai Lietuvos grupei ar atlikėjui simpatizuoji?

Man jau 15 metų Valdo Slabados albumas „Kelyje“ yra nepralenkiamas perlas lietuviškos muzikos istorijoje.

Kaip paprastai praleidi Šv. Valentino dieną?

Paprastai. Praleidžiu :)

Ar tavo draugų rate yra daug tavo gerbėjų?

Mano draugų ratas yra labai nedidelis. Nežinau ar drįsčiau tuos žmones pavadinti gerbėjais, bet draugai visada yra tie, kurie supranta ir vertina vienas kitą.

Kokia žinią šią minutę tave padarytų labai laimingu?

Kad Kinija grąžino nepriklausomybę Tibetui. Kad mūsų valdžia staiga prisipažino, kad klydo ir atsistatydino, pripažindama savo nekompetentingumą. Kad Šiaurės Korėja susijungė su Pietų Korėja. Bet iš tikrųjų, jeigu aš matau savo šeimą laimingą, tada ir aš laimingas.

Koks tavo gyvenimo tikslas?

Pats gyvenimas ir yra tikslas. Kaip Dalai Lama yra pasakęs: „nėra kelio į laimę, nes laimė ir yra kelias.“

nuotrauka iš manomuzika.com

senas interviu – „Ausis“ (1999)

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Kitokios muzikos žurnalas shilta.lt šiandien duoda startą naujai rubrikai „Atgalinis Bilietas“. Šioje skiltyje viešinsime įrašus iš visiems pamirštų, apdūlėjusių ir regis seniai praradusių vertę muzikinių žurnalų bei laikraščių. Stengsimės ne tik aklai mestelėti seną interviu, bet ir vėlei užduoti tuos pačius klausimus tuomet kalbintai grupei. Kaip jums idėja? Negi nesmalsu pažiūrėti, kaip per daugiau nei dešimtmetį pasikeitė legendinės grupės atlikėjų mintys? Jei jau dabar nekantraujate pamatyti, kuo stengsimės nustebinti, su šypsena veide pristatau pokalbį su Giedre iš begalo teisingą muziką grojančios grupės „Empti“.

Pokalbis vyko vakar, o kaip jie kalbėjo 1999 metų birželį muzikos žurnalui „Ausis“ rasite įrašo apačioje.

Tuomet po ilgo intro jūsų buvo klausiama, ką reiškia grupės pavadinimas – „Empti“. Konstruktyvaus atsakymo nebuvo išgirsta, tik „tiesiog „Empti“ ir viskas“. Kaip šiandien galėtumėte paaiškinti tuometinį užvadinimą?

Na, žinok, lygiai taip pat :) Šiaip aš atėjau į grupę, kai ji jau gyvavo kelis metus su visu pavadinimu. Bet kiek žinau, tai jokios reikšmės ten nebuvo, tiesiog „Empti“ ir tiek. Ir tik ne „Empty“. :)

Kokie tuometinės grupės nuopelnai muzikiniam Lietuvos gyvenimui?

Nežinau ar tai nuopelnai, bet tiesiog grojom (kaip ir dabar) tą muziką, kuri mums patinka. Nepataikaudami radijo stotims ar kaimui, nemeluodami patys sau, buvome įvertinti “Radiocentro” bei keliomis “Bravo” statulėlėmis.

Kodėl grupė išplaukė į plačiuosius pažinimo vandenis? Turėjote stiprų vadybininką, prodiuserį?

Ne, neturėjome stipraus vadybininko. O muzikinis prodiuseris iki šiol yra Paulius Kilbauskas. Manau, geriausias ever – nevagiantis svetimų idėjų ir visada einantis priekyje. Liūdna, kai dabar klausai madingų, neva labai “nelietuviškai” skambančių Lietuvos atlikėjų, ir supranti, kad tai jau kažkur labai girdėta :)). Gaila, kad su mumis nebėra Dariaus Janušonio, pasiilgstu nežmoniškai tiek jo, tiek kūrybos kartu su juo.

Ar tikrai nemokate dainuoti? :)

O čia manęs to klausė ar vaikinų? :)) Jei manęs, tai aš sakiau, kad nemoku? Chi chi ;) Šiandien atsakyčiau šitaip – aš kiekvieną dieną išmokstu vis daugiau :)

Kokį žanrą tuomet grojote? House, klubinę (kaip apibūdino „Ausis“), „vinilinę muziką“ (Dariaus komentaras) ar  toli gražu ne į tą pusę?

Taip, visokių stiliukų ten buvo, ir house, ir lengvo drum’n bass. Iš principo, kaip ir dabar, tai yra tiesiog pop.

Sugebėjote būti tas „naujas gaivus vėjas“ Lietuvos žemėje? Ar tai, ką darėte tuometiniam „gimtinės artojui“ nebuvo per sunki muzika?

Aišku sugebėjome. :)) Nemanau, kad muzika ar menai apskritai gali būti per sunku, sunku gali būti artoju, nes reikia arti. :))

Viena Jūsų daina buvo pavadinta „sena lietuviška estrada“, ar manote, kad nors viena kompozicija nusipelno tokio apibūdinimo?

Tai buvo ir yra tiesiog aliuzija į estradą. Gal dėl paties sound’o, gal dėl harmonijos, vokalinės linijos.

Ar vis dar „grojate „kaifuojate“, visai nežiūrėdami, ar klausytojams dar nepabodote“?

Kaip galima groti ir abejoti „o gal jau pabodome? Gal jau nebegrojam?“ – žinoma, kad „kaifuojam“.

Ar jūs, kaip šokių muzikos atstovai, mokate šokti? (pažodinis „Ausies“ klausimas)

Mokam :)) O ką tuomet atsakėm? Kad nemokam? :D Negali būti. :))

nuotrauka iš balsas.lt

senas interviu – „Ausis“ (1999)

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Dainuojamosios poezijos mėgėjus kviečiu užsiplikyti žalios arbatos, šiltai įsitaisyti prie monitorių ir praleisti keletą malonių minučių pažinčiai su Povilu Girdeniu. Dainuojamosios poezijos atlikėjas, asociacijos „Bardų Klubas“ organizuojamų renginių meno vadovas atskleis priežastis, privertusias į rankas paimti gitarą, išduos ką veikia už scenos ribų, atviraus kokią poeziją lengviau dainuoti bei rekomenduos būrį dėmesio vertų atlikėjų.

Istorija byloja, jog esate grojęs gitara, bosine gitara bei kontrabosu įvairiose roko bei bliuzo grupėse. Kodėl paskutiniu metu pirmenybę teikiate dainuojamajai poezijai?

Dainuojamoji poezija mane patraukė tuo, kad tai yra žanras, kuriame kūrėjui yra suteikta didžiulė kūrybos laisvė, kuria naudodamasis jis ieško muzikos ir žodžių ryšio.  Ji visada man buvo labai artima, tačiau ilgą laiką nesijaučiau pakankamai subrendęs šiam žanrui, klaidingai galvojau, kad sėkmingai dainuoti poeziją gali tik profesionalūs aktoriai.

Kas atsakingas už tai, kad paėmėte į rankas gitarą? Koks autorius (galbūt konkretus kūrinys ar jų rinkinys) sudomino šiuo metu atliekama muzika?

„Kaltininkų“ daug. Pirmiausiai, susižavėjau šviesios atminties maestro V. Kernagio baladėmis, vėliau išgirdau V. Vysockį ir B. Okudžavą, „The Beatles“, „Creedence Clearwater Revival“, o kai 1982 m. vasarą visiškai atsitiktinai patekau į grupės „Hiperbolė“ koncertą Vingio parke, supratau, kad be gitaros neištversiu.

Esate asociacijos „Bardų Klubas“ organizuojamų renginių meno vadovas, tad nė vienas atlikėjas pašventęs save dainuojamajai poezijai nepraslysta pro jūsų ausis. Kuriuos iš jaunų balsų galėtumėte išskirti kaip gan neblogą pamainą seniesiems bardams?

Lietuvoje yra daug puikių dainuojamosios poezijos atlikėjų. Nesutinku, kad kažkas kažkam turi tapti „pamaina“. Nelabai suprantu kas yra „jauni“, o kas „senieji“, kadangi  yra visa eilė puikiais pasiekimais galinčių pasididžiuoti, profesionalumu ir brandumu stebinančių jaunų, yra nemažai plačiai auditorijai nelabai pažįstamų ir vis dar progresuojančių vyresnio amžiaus bardų. Iš pirmųjų norėčiau išskirti Paulių Pastauką, Gytį Ambrazevičių, Tomą Pupinį, Ernestą Bruzbartą, Marijaus ir Gintarės Liakų duetą, Gintarę Paulikaitę iš antrųjų – Darių Leveckį, Romualdą Miškinį, Joną Bagdonavičių, Valerijų Šerelį, Viliją Urbonienę.

Bardai iš kitos muzikos propaguotojų išsiskiria ir kitokiu požiūriu į pasaulį, tad visada įdomu koks tavo mėgiamas artistas už scenos ribų. Taigi ką gyvenime veikiate be muzikos?

Dirbu Lietuvos ypatingajame archyve. Pagal išsilavinimą esu istorikas. Ko gero, derėtų sakyti, kad muzika – tai mano laisvalaikio užsiėmimas, tačiau taip nėra, nes laisvalaikio užsiėmimas, mano nuomone, yra tai, ką žmogus daro vien tik savo malonumui. Manyčiau, kad visi, kurie žengia į sceną, nebegali būti vadinami „mėgėjais“.

Didžioji dalis filologų vietoj standartinio „sveikas gyvas“ pirmiausia pasidomi „na ir ką gi skaitai“? Taigi ką šiuo metu skaito ponaitis Povilas?

Ką tik nebežinau net kelintą kartą perskaičiau seną rinkinį „Lietuvių poezija“ ir kokį trečią kartą Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“.

Nesakyčiau, kad jau „išdainavau“. Vytauto Sirijos Giros ir Josifo Brodskio eilėmis esu sukūręs tik keletą dainų. Net nežinau kas yra „lengviau“. Parašyti gerą dainos tekstą tikrai nelengva, o kurdamas muziką  kito poeto parašytoms eilėms visada jaučiu didžiulę atsakomybę, kadangi yra be galo paprasta nevykusia melodija sugadinti gerą eilėraštį. Vienos eilės muzikiniam interpretavimui „pasiduoda“ lengviau, su kitomis reikia rimtai paplušėti.

Kodėl dažnai renkatės tūlam lietuviui gan egzotiškai skambančią žemaičių tarmę? Duoklė gimtajam kraštui, papročių puoselėjimas ar šia „kalba“ žodis liejasi laisviau?

Žemaičių tarmė – mano antra gimtoji kalba, o mano tėvas šia tarme rašo tikrai puikius eilėraščius.

Šie eilėraščiai mane lydi nuo pat mažų dienų yra įaugę į kraują, todėl nenuostabu, kad dalis jų pavirto dainomis.

Asmeniškai man kūrinys „Tylus Sudie“ yra jūsų hitas numeris vienas. Kuri daina jums pačiam artimiausia, o kurią pavadintumėte savo vizitine kortele?

„Tylus sudie“ – tai nuostabus Aido Marčėno eilėraštis, aš esu labai laimingas, kad jį pavyko tinkamai sudainuoti, kad daina tapo mėgstama. Prisipažinsiu – nesitikėjau.

Sunku iš savo dainų ką nors išskirti. Viena pačių man brangiausių dainų laikau kūrinėlį „Tolimas užmirštas sapnas“ nes nuo šios dainos prasidėjo mano dešimt metų besitęsiantis „bardiškasis“ periodas, sėkminga daina laikau „Šaltinį“, parašytą pagal to paties pavadinimo Vandžio Chamrovski eilėraštį.

Per Lietuvą vilnijant piratavimo skandalams kiekvienas vartotojas bei kuriantysis turi nuomonę apie autorines teises. Kokią jūsų nuomonė? Manote, kad žmonės daro nusikaltimą dalindamiesi skaitmenine informacija ar atvirkščiai – reklamą tą informaciją kuriantiems menininkams? Ar įrašai šiais laikais vis dar gali būti brangiai apmokama preke?

Čia, kaip sako senolių išmintis – lazda su dviem galais. Muzikos platinimas internete mažiau žinomam atlikėjui − tai puiki galimybė skleisti savo kūrybą, supažindinti su ja platesnę auditoriją. Tuo tarpu, žinomesniems atlikėjams tai tampa nemenka problema, nes jie nebegali kontroliuoti savo kūrybos plitimo ir praranda pajamas. Ko gero, įrašai jau nebegali būti brangiai apmokama preke, kokia buvo prieš dvidešimt metų, kova su piratavimu internete man panaši į kovą su vėjo malūnais.

Įtariu, kad ilgainiui turėtų gerokai pasikeisti pati muzikos industrija, autoriai, atlikėjai ir jų prodiuseriai su taip vadinamais „piratais“ privalės rasti tam tikrą kompromisą, kadangi visi matome, kad vien represijomis problemos išspręsti neįmanoma. Įrašų platinimas be autorių ar autorinių teisių savininkų leidimo, be abejonės – nusikaltimas, tačiau pripažinkime, kad originalių albumų kainos neatitinka daugelio melomanų pajamų.

Kokia muzika yra teisinga?

Teisinga pavadinčiau bet kokio žanro muziką, kuri yra atliekama profesionaliai ir tuo pačiu – nuoširdžiai.

Kokį vieną „shiltą“ kūrinį rekomenduotumėte shilta.lt skaitytojams?

Tebūnie tai jau minėtas „šiltas“ kūrinys visai „nešiltu“ pavadinimu „Šaltinis“.

Povilas Girdenis – Šaltinis

Siųstis kūrinį (nesiunčia): iš puslapio NR1, iš puslapio NR2.

Povilas Girdenis – Tolimas užmirštas sapnas

Povilas Girdenis – Vaiduoklis botanikos sode

nuotrauka iš music.lt

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Skiltyje „Shilti Pokalbiai“ kaskart matote tik rimtus muzikantų veidus ir dar rimtesnius jų atsakymus. Šį kartą darau išimtį ir viešinu pokalbį su savo kolega ir bičiuliu Justaff. Pokalbis vyko šaltą dieną prie ne ką šiltesnio alaus, tad vaizdo klipas išėjo gan trumpas, bet nuotaikingas.

Taigi jūsų dėmesiui Justaff apie sustojusią kūrybą, teisės studijų kančias, veiksnius, turėjusius įtakos jo muzikai bei seniai mirusius norus patekti į realybės šou.

Justaff interviu

→ Justo rekomendacija: Mistabishi – From Memory (Matrix Remix) ←

Papildyta: kadangi sulaukėme prašymų paviešinti vaizdo pokalbyje skambančią dainą, pasitarę su Justu skubame vykdyti jūsų norus:

Justaff – Lengvai ir Salžiai

Siųstis: Justaff – Lengvai ir Saldžiai

Idėja – Justaff
Muzika – Bosas
Įrašas – Dblz home rec.

nuotrauka iš asmeninio archyvo

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Per pačias skaudžiausias vietas kirtęs ekonominis sunkmetis vieniems atnešė tik neigiamus reiškinius, tuo tarpu kitiems tapo didesniu akstinu kurti. Yga iš grupės „Legato“, visada akcentavęs, kad jo muzika „tai paprastų gatvės bičų mintys apie gyvenimo vertybes ir problemas“, šiandien vėlei dairosi į skaudžiausius paskutiniųjų dienų įvykius. Hip-hop’o ritmų fone jis ragina protestuoti prieš išsikerojusias blogybes ir jei kiltų visuotinis maištas, nenustebčiau gatvėse išgirdęs būtent šią kompoziciją, nes tai – „Muzika Skirta Protestams“.

Liko vos mėnuo iki solinio vaizdo klipo pristatymo, o šiandien pro rakto skylutę siūlome žvilgtelėti į kadrus tiesiai iš filmavimo aikštelės.

siųstis kūrinį:  → Yga – Muzika Skirta Protestams ←

Yga (“Legato”) apie Būsimą Vaizdo Klipą

Vaizdai iš filmavimo aikštelės:

nuotrauka iš asmeninio archyvo

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Yra galybė pogrindinių muzikantų, kurių vardus jau keleri metai linksniuojame prie alaus bokalų, mintinai žinome dainų tekstus ir net tolyje pagauname iki skausmo pažįstamas melodijas, bet būna ir taip, kad apie tuos pačius muzikantus iš tikro nežinome nieko. Geras pavyzdys Domas iš MOG, kurio ne vienas darbas jau spėjo stipriai įsisukti kitokią muziką dievinančių ausinukuose.

Vaikinukas jau kurį laiką gyvena legendiniame Mogiliove (neoficialus Klaipėdos mikrorajonas) ir iš raudonomis plytomis šviečiančio rajono žeria rečitatyvu sudėliotus išgyvenimus.

Taigi jūsų teismui atviras Domo pasakojimas apie savo rajoną, atlikėjus, darančius jam įtaką, keiksmažodžių naudą muzikoje. Apie tai, ką veiktų tapęs politiku ir kodėl jo muzikos neklausytų solidų automobilį vairuojantis firmos bosas.

Kas tau yra Mogiliovas?

Kaip dauguma sako „hip-hop is the way we live“, lygiai taip pat galiu pasakyti ir apie mūsų rajoną „Mogiliovas is the way I live“. Į šį žodį telpa viskas ir jau senai toks jausmas viduje, kad tą vardą reikia kelti, skleisti visais keliais ir visur kur tik įmanoma.

Rajonas kaip rajonas, nėra jis toks piktas, kokia nuomonė vyrauja visuomenėje, juk ne paslaptis, kad čia užaugo daug kūrybiškų sielų, kalbant ne tik apie rap’o muziką.

Tavo debiutas visada siejamas su Karoonos vardu. Dauguma tik po kūrinių su šiuo atlikėju pastebėjo, kad yra naujas ir įdomiai skambantis veidas. Ar tai ir yra tas žmogus, į kurį lygiuojies, tavo vedlys, mokytojas? Ar visa tai, ką darote kartu yra tik atsitiktiniai projektai?

Geriau papasakosiu viską nuo pradžių. Pirmą namudinį įrašą padarėme pas anglų kalba rap’uojantį Hazy Whisper, jis taip pat iš Klaipėdos. Tas įrašas toli gražu nebuvo panašus į dabartinius, bet visgi jis buvo pirmas. Vėliau jau įrašinėjome pas vietinį rokerį rūsy, bet blogiausia buvo tai, kad ten praleistos valandos buvo šiek tiek įtemptos, nes tas rock muzikos mėgėjas atvirai nemėgo hip-hop’o. Na ir pats supranti, buvom labai sukaustyti. Dar vėliau Karoona pasiūlė apsilankyti naujai įkurtoje Km_ studijoje, tada prasidėjo kitas etapas. Su atlikėju Iron įrašėm kūrinį „Pakaba“ ir nuo pat pirmos dienos susižavėjom ten tvyrojusia atmosfera. Vėliau sekė ir projektai su Karoona.

Asmeniškai man pačiam „Cukrus Citrinoje“ buvo pirmas labai pavykęs gabalas, net dabar klausydamas jo, pagalvoju, kaip gerai mes ten suvarėm. Bet matai, negaliu sakyti, kad šis atlikėjas ir yra mano mokytojas, ar tuo labiau vedlys, nes nenorėčiau, o ir nelabai mokėčiau perimti kažko svetimo, juk daug maloniau yra atrasti savyje kažką naujo, anksčiau kitų dar neįgyvendinto.

Savo kūriniuose kalbate apie realų gyvenimą nesistengdami jo įsukti į super gilius tekstus. Ar ir gyvenime esate nepataisomi realistai? Ar tuose gabaluose vaizduojami tikri asmeniniai išgyvenimai?

Būtent dėl to mūsų tekstuose nėra sunkiai suvokiamų sąvokų, nes mes iš Mogiliovo ir mes paprasti kaip dvi kapeikos. Kam dainos tekstu šnekėti taip, kaip niekada nešneki realiame gyvenime? Ir šiaip yra menas gebėti viską pateikti paprastai, bet, kad tai skambėtų šimtąkart geriau už visokias aukštas metaforas. Paprastumas žavi.

O dėl asmeniškumo? Taip, aplink daug „brudo“, nors aišku neturėjom, kaip dauguma mėgsta sakyti, sunkios vaikystės, visada turėjom ką valgyti, tėvai iš namų nevarydavo. Taip, to nebuvo, bet visada buvo ir bus mėšlo, kuris pastoviai suką galvą. Ir nereikia bijoti apie tai kalbėti. Nesvarbu, kad aš liūdnas, svarbu gyvas.

Tekstuose randame ir užuominų apie politiką. Ar tikrai ja domitės? Gal tai tiesiog paviršutiniški pykčio proveržiai?

Aš nežinau jokių ten frakcijų, mintinai nemokų seimo narių pavardžių ar pareigų, bet tam yra televizija. Ir kai ją įsijungęs matau, kokias nesąmones jie daro, apie tai negaliu nekalbėti. Bet visada į tai turėjau ir kitą požiūrį. Esu įsitikinęs, kad jei kada pats pakliūčiau į seimą, daryčiau lygiai tą patį ir sukčiau pinigus. Sakyk ką nori – pinigai valdo pasaulį. Duoda imk, neduoda atimk.

Iš kur atsirado mada prieš kiekvieną gabalą pasakyti trumpą prakalbą / intro? Manau, tai jau tapo tarsi firmine jūsų etikete.

Klausytojai turėjo pajusti, kad dabar sumažėjo tų vadinamųjų intro.

Tarkim įrašėm „Cukrus Citrinoj“ ir nevalingai kilo noras „einam pašūkausim ką nors“. Taip vieną, kitą kartą, bet asmeniškai neįprasminu šito. Jeigu daina paprasta, tekstas negilus, tai kodėl klausytoją turėtų erzinti, kad kažkas blevyzgoja kūrinio pradžioje? Manau, tai netgi suteikia savotiškų spalvų ir nuteikia tolesniam klausymui. Savaime aišku, tai visiems niekada nepatiks.

Amžinai gyvas klausimas apie cenzūrą. Savo muzikoje dažnai vartojate keiksmažodžius. Manai, tai sustiprina kūrinio atlikimą, duoda spalvų, ar tai tiesiog negebėjimas kitaip išreikšti savo minčių – kaip piktos moteriškės pasakytų – dėl intelekto trūkumo?

Kaip jau minėjau – kam kalbėti taip, kaip nekalbi gyvenime? Kodėl aš turiu ieškoti kito žodžio, jei žinau, kad realioje situacijoje ten būtų riebus keiksmažodis? Visi girdėjo, girdi ir dar daug metų girdės tokius žodžius aplink, tad neturėtų stebėtis juos išgirdę ir muzikoje. Aš tikrai suprantu, kad yra nemažai žmonių, kuriems tai nepriimtina, tokiems paprasčiausiai siūlau mūsų neklausyti – savęs nepakeisim.

Kaip manai, kas tavo klausytojai? Ar galvoji, kad jūsų muzikos galėtų klausyti solidų automobilį vairuojantis, prestižinės firmos šefas?

Bėgant laikui daug kartų nustebau supratęs, jog klausytojų ratas pakankamai platus. Neskaičiuojant tų rap’ui simpatijas jaučiančių žmonių, savo kūrybai nekartą girdėjau komplimentų ir iš tų, kurie hip-hop’o neklauso visai. Malonu, kai tau sako, „rap’o nemėgstu, bet jūsų dainos priverčia įsiklausyti“. Ir aš tikrai manau, kad šioje vietoje didžiausią darbą atlieka atvirumas ir nuoširdus paprastumas. Tikriausiai žmonėms malonu klausyti širdžiai artimų minčių.

Bet tikrai nemanau, kad firmų šefai klausytų tokių dainų. Jie per rimti žmonės, kad tai suprastų. Nors vėlgi pavyzdys – frype.lt mus pagyrė 40 su trupučiu metų moteris, prisiekusi, jog dainos „Už Liūdesį“ klausanti kone kiekvieną dieną. Malonu.

Jūs dažnai rap’uojate ant internetinių instrumental’ų, manai geriau savo kūrybą atlikti ant geros melodijos, kad ir vogtos, nei ant legalios, bet nekokybiškos? O gal jums nelabai įtinka lietuvių beatmaker’iai, kad ieškote muzikos kitur? Paaiškink situaciją.

Pradžioje buvo gan skeptiškas požiūris, negi mokėsi pinigus, jei dar nesi tvirtai apsisprendęs, ar tau tikrai to reikia, ar tikrai tai patinka. Todėl ir landžiodavau po internetinius instrumental’ų portalus.

Dabar viskas paprasčiau, galiu bet kada paklausti beatmaker’io, ar turi ką nors naujo, taip pat galiu nusiųsti sempl’ą ir paprašyti pagaminti kažką panašaus.

Neplanuoji artimiausiu metu kokio EP, pilno albumo, arba įšokti į kokį bendrą rinkinį?

Visi tik ir zyzia – kada albumas, juk tiek dainų turi, iškepk kokį cd. Asmeniškai man jo nereikia. Ateity tikrai bus, bet dabar neplanuoju, nes nematau tam poreikio. Tiesa, į rinkinį įšokti tikrai norėčiau, bet niekas nesiūlo, o ir pačiam siūlytis nepatogu.

Šiaip ir be minčių apie albumą yra ką veikti. Tarkim tas pats „Online Mc Battle“.

Manai battle duosi visiems į kaulus ir būsi pirmas? Na bent į geriausių trejetuką papulti žadi?

Žinai, priklauso su kuo papulsi į vieną porą, bet tikiuosi, kad turėtų sektis neblogai. Nemoku greitai kepti tokio stiliaus kūrinių, bet, kad turiu ką pasakyti, tai faktas.

Norisi tikėti, jog į trejetuką papulsiu, bet spėlioti sunku, nes esu užkietėjęs pesimistas.

Na ir paskutinis, firminis klausimas. Kokį vieną šiltą kūrinį galėtum parekomenduoti mūsų skaitytojams? Nesvarbu, ar paskutinių dienų hitą, ar dainą, kuri seka visą gyvenimą.

Hmm… Leisk pagalvoti. Tikriausiai rekomenduočiau „Ассай  – Неосторожно“. Nežinau kodėl, bet kiekvieną dieną jį paklausau tikrai ne po vieną kartą. Ir išvis esu „Krec“, „Ассай“ „Кажэ Обойма“ vergas.

Nemėgstu pozityvaus rap’o ir išvis retai klausau linksmą muziką. Liūdnos natos lenda giliau į širdį.

Norėtum paskutinio žodžio?

Taip. Linkėjimai visiems spėjusiems susidaryti nuomonę apie mano muziką, nesvarbu neigiamą ar teigiamą. Šypsokit. Rūkykit. Pejs.

→ Domas – Už Liūdesį Aš ←

(nesiunčia?)

→ Domas feat. Karoona – Cukrus Citrinoj ←

(nesiunčia?)

nuotrauka iš asmeninio archyvo

Autorius: Aivaras | shilta.lt

Už lango šėlstant rudeniniam vėjui, kitokios muzikos žurnalas tęsia pradėtą vaizdo interviu maratoną ir šiandien siūlo paaukoti septynias minutes brangaus laiko pažinčiai su dar vienu muzikiniu veikėju – Andriumi.

Andrioox, buvęs hip-hop underground grupių „Picikato“ bei „San Babilon“ narys, šiuo metu dienas leidžia dailiai įrengtame rūsyje, muzikantų vadinamame „LPM studija“. Žmogus, galybei atlikėjui idėjas padėjęs paversti realybe, kalba apie literatūrinį Puškino muziejų, kūrybos amžinumą, agresyvų hip-hop’ą, antipatiją pseudo dainuojamajai poezijai, investuotus „milijonus“ ir semplavimo subtilybes.

Andrioox (ex “Picikato” ir “San Babilon”) interviu

Turintys prastą internetą šoka į youtube.

fone naudota Andrioox & Toxla muzika

nuotrauka iš asmeninio archyvo

Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Dar neišsiblaškius šiltiems vasaros orams, shilta.lt komanda nugvelbė vieną ryškiausių (prisipažinsiu, man – ir viena patraukliausių) Lietuvos urban bendruomenės narių – Pentą. Ją nesutrumpintai žinome Pentagramos pseudonimu, o mama, tikriausiai, šaukia Gintare. Šiame vaizdo interviu mergina dalijasi įspūdžiais iš Splash festivalio, atvirauja apie užsibrėžtus tikslus, moters privalumus patriarchalinėje industrijoje bei kritikuoja realybės šou koncepciją.  Shiltas, betarpiškas pokalbis apie vienos hip-hop’o pionierių Šiauliuose, grupės Picikato! vokalistės, dabar jau labiau solo atlikėjos karjerą. Beje, pokalbis taip pat vyko Šiauliuose. Ačiū miestui už jaukų parkelį.

Pentagrama (“Picikato!”) interviu

Nuotrauka iš asmeninio Pentos albumo