Vieną kartą pažįstamas man pasakė, kad nežino nei vienos iš mano klausomų grupių, todėl galvoja, kad aš – muzikos guru. Iš tiesų, keletą valandų per savaitę praleidžiu naršydama pulapiuose, kurių adresai baigiasi .org, .ru, .ten.lv.xz ir panašiuose vien tam, kad klausyčiau kažko, ko niekas niekada negirdėjo. Darbas varginantis, bet guru titulas viską atperka.

Todėl nieko nuostabaus, kai ant savo pradinės mokyklos klasioko sienos feisbuke pamačiusi tokią nuotrauką, išspaudžiau ašarėlę (beje, nuotrauka buvo padaryta kažkokiam lauko tualete).

Aš, įvertinusi savo galimybės muzikos išmanymo srityje, nusprendžiau, kad vis dėlto nesu žmogus, nes nesugebu groti absoliučiai nei vienu normaliu instrumentu. Sakydama normaliu, turiu omeny kažką, kas iš tikrųjų normaliai groja, ne barškučiai, trikampis ar gumytė, užmauta ant vienkartinės stiklinės. Ir štai tada man į galvą pokštelėjo klausimas – ar šiais, „mes visi esame tokie talentingi“ laikais, yra normalu nemokėti niekuo groti?

Prieš +/- tris metus internete radau skelbimą, kad kažkoks bičiukas parduoda gitarą. „Tai mano sėkmės akimirka“ – pagalvojau aš. Lygiai tą patį galvojau ir tada, kai tas pankas atitranzavo iš kito Lietuvos galo atsiimti mano tėvų sunkiai uždirbtų 130 Lt už gitarą, kuri man, tikrai instrumentų būklės nustatymo ekspertei, pasirodė labai puikiai išlaikyta. Per kokius du mėnesius išmokau groti Seven Nation Army. Ant vienos stygos. O kadangi esu kairiarankė, ir gitaros grifą ne toje rankoje laikiau. Tada mano vertingas pirkinys šauniai rinko dulkes kambario kampe, kol buvo parduotas su 30 Lt nuolaida kitiems, didesniems muzikantams.

Bet aš nepraradau vilties! Pažiūrėjusi Bobo Dylano biografinį filmą „I‘m not there“, ir apskritai prisiklausiusi jo už širdies stveriančių gabalų, supratau, kad gitara man buvo per daug sunki artilerija. Lūpinė armonikėlė – štai ko man iš tiesų reikia. Po pasyvaus ieškojimo savaičių, vieną rytą atsidariau mokyklinę spintelę ir radau joje lūpinę armonikėlę nuo bendraspinteliokės. Ir ne bet kokią, ant jos buvo solidžiai didelėmis raidėmis išgraviruota: „Jack Daniels“. Fuck yeaaahhh – pamaniau aš. Pūsčiojau armonikėlę visą dieną, o mano brolis netgi bandė ja groti pūsdamas fenu. Taip, mes – muzikali šeima. Trokšdama pranokti savo pačios lūkesčius, peržiūrėjau kelis how-to video youtubėje. Šiuo metu daili juoda dėžutė su šiuo paslaptingu instrumentu yra ant mano stalo, standžiai supakuota jau gerą mėnesį. Bobas Dylanas susuko man smegenis.

Jūsų ir mano pačios džiaugsmui, aš jau praradau viltį tapti multimuzikante. Nors šiaip, dar yra vienas variantas – galėčiau groti vargonais, kaip man vieną vasarą pasiūlė mergina iš Vokietijos, kai aš jai papasakojau savo nesėkmingas muzikavimo patirtis. Tačiau ir dabar religinė muzika Lietuvoje nėra aukščiausio pilotažo – galbūt susilaikysiu nuo eksperimentų.

Ką aš norėjau pasakyti šia graudžia istorija – nemokėti kažko, ką daro masė žmonių, yra visiškai normalu. Aišku, jeigu nemokate naudotis peiliu ir šakute, arba kairės rankos nagus jums vis dar karpo mama – keistoka. Bet grįžtant prie muzikavimo, tai groti yra viena, o groti gerai – visai kas kita. Todėl jeigu esate toks pat šaunus muzikantas kaip ir aš – atsipalaiduokite ir pabandykite parašyti eilėraštį, gal tai pasiseks geriau. Arba paspręskite fiziką. O muzikantai iš prigimimo – grokite, nes aš gimiau tam, kad jūsų klausyčiau.

nuotrauka iš www.cheezburger.com