Ką reiškia būti netalentingu muzikantu XXI amžiuje?

whodafuck.pngVieną kartą pažįstamas man pasakė, kad nežino nei vienos iš mano klausomų grupių, todėl galvoja, kad aš – muzikos guru. Iš tiesų, keletą valandų per savaitę praleidžiu naršydama pulapiuose, kurių adresai baigiasi .org, .ru, .ten.lv.xz ir panašiuose vien tam, kad klausyčiau kažko, ko niekas niekada negirdėjo. Darbas varginantis, bet guru titulas viską atperka.

Todėl nieko nuostabaus, kai ant savo pradinės mokyklos klasioko sienos feisbuke pamačiusi tokią nuotrauką, išspaudžiau ašarėlę (beje, nuotrauka buvo padaryta kažkokiam lauko tualete).

Aš, įvertinusi savo galimybės muzikos išmanymo srityje, nusprendžiau, kad vis dėlto nesu žmogus, nes nesugebu groti absoliučiai nei vienu normaliu instrumentu. Sakydama normaliu, turiu omeny kažką, kas iš tikrųjų normaliai groja, ne barškučiai, trikampis ar gumytė, užmauta ant vienkartinės stiklinės. Ir štai tada man į galvą pokštelėjo klausimas – ar šiais, „mes visi esame tokie talentingi“ laikais, yra normalu nemokėti niekuo groti?

Prieš +/- tris metus internete radau skelbimą, kad kažkoks bičiukas parduoda gitarą. „Tai mano sėkmės akimirka“ – pagalvojau aš. Lygiai tą patį galvojau ir tada, kai tas pankas atitranzavo iš kito Lietuvos galo atsiimti mano tėvų sunkiai uždirbtų 130 Lt už gitarą, kuri man, tikrai instrumentų būklės nustatymo ekspertei, pasirodė labai puikiai išlaikyta. Per kokius du mėnesius išmokau groti Seven Nation Army. Ant vienos stygos. O kadangi esu kairiarankė, ir gitaros grifą ne toje rankoje laikiau. Tada mano vertingas pirkinys šauniai rinko dulkes kambario kampe, kol buvo parduotas su 30 Lt nuolaida kitiems, didesniems muzikantams.

Bet aš nepraradau vilties! Pažiūrėjusi Bobo Dylano biografinį filmą „I‘m not there“, ir apskritai prisiklausiusi jo už širdies stveriančių gabalų, supratau, kad gitara man buvo per daug sunki artilerija. Lūpinė armonikėlė – štai ko man iš tiesų reikia. Po pasyvaus ieškojimo savaičių, vieną rytą atsidariau mokyklinę spintelę ir radau joje lūpinę armonikėlę nuo bendraspinteliokės. Ir ne bet kokią, ant jos buvo solidžiai didelėmis raidėmis išgraviruota: „Jack Daniels“. Fuck yeaaahhh – pamaniau aš. Pūsčiojau armonikėlę visą dieną, o mano brolis netgi bandė ja groti pūsdamas fenu. Taip, mes – muzikali šeima. Trokšdama pranokti savo pačios lūkesčius, peržiūrėjau kelis how-to video youtubėje. Šiuo metu daili juoda dėžutė su šiuo paslaptingu instrumentu yra ant mano stalo, standžiai supakuota jau gerą mėnesį. Bobas Dylanas susuko man smegenis.

Jūsų ir mano pačios džiaugsmui, aš jau praradau viltį tapti multimuzikante. Nors šiaip, dar yra vienas variantas – galėčiau groti vargonais, kaip man vieną vasarą pasiūlė mergina iš Vokietijos, kai aš jai papasakojau savo nesėkmingas muzikavimo patirtis. Tačiau ir dabar religinė muzika Lietuvoje nėra aukščiausio pilotažo – galbūt susilaikysiu nuo eksperimentų.

Ką aš norėjau pasakyti šia graudžia istorija – nemokėti kažko, ką daro masė žmonių, yra visiškai normalu. Aišku, jeigu nemokate naudotis peiliu ir šakute, arba kairės rankos nagus jums vis dar karpo mama – keistoka. Bet grįžtant prie muzikavimo, tai groti yra viena, o groti gerai – visai kas kita. Todėl jeigu esate toks pat šaunus muzikantas kaip ir aš – atsipalaiduokite ir pabandykite parašyti eilėraštį, gal tai pasiseks geriau. Arba paspręskite fiziką. O muzikantai iš prigimimo – grokite, nes aš gimiau tam, kad jūsų klausyčiau.

nuotrauka iš www.cheezburger.com



3 Komentarai šiam straipsniui

  1. Inga Montvilaitė sako:

    "Aišku, jeigu nemokate naudotis peiliu ir šakute, arba kairės rankos nagus jums vis dar karpo mama – keistoka"- prajuokino ;D.

  2. Lina Katelaite sako:

    Awww… Kairiarankė… (inlove) High Five soul sister!

  3. Akvilė Skavičiūtė sako:

    Džiaugiuosi, kad yra tokiu žmonių kurie ieško, ieško savęs ir vėliau ar anksčiau atranda/atras ko ieškojo ;) …Ačiū, DABAR į mano galvą atėjo supratimas, kurio man reikėjo… būtent paskutiniu metu pro pirštus paleidau savo šiokį tokį talentą ir džiaugsmą, kuriuo nebesugebėjau pasidžiaugti dėl širdyje nešiojamos nevilties ar tiesiog todėl, kad atrodė….vėjas nepalankus man. Gal muzika prišauks laimę ir pasitikėjimą;)

Palik komentarą

Panašūs Naujausi

Ar seksualinėms mažumoms yra vietos lietuviškuose festivaliuose?

Kol kritinė masė tautiečių oro špagomis vaikė pseudoslibinus, įvardinamus seksualinių mažumų vardu, sąmoningi piliečiai savyje ugdė toleranciją. Visgi iki visuotinės empatijos lietuviams dar tolo [...] Plačiau»

M.A.M.A. apdovanojimų pokštuose Alekna ir M.Palubenka

Pranešimai spaudai trimituoja, neva tai muzikos apdovanojimų „M.A.M.A“ organizatoriai į trylika nominacijų jau surinko po šešis kandidatus, dabar užsidaro tamsiuose kambariuose ir kankinančiai sp [...] Plačiau»

„Nemoki-nerašyk“ arba „Kaip nereikėtų formuoti pranešimo spaudai“

Kasdien gaunu šūsnis pranešimų spaudai, kuriuos formuoja žmonės, vėliau verkšlenantys, kad visi yra gaidžiai, neva tai ignoruojantys jų mega‘super‘osom žinutes. Gal derėtų. Plačiau»

Shilta.lt žengia penkis žingsnius atgal

Na tai ką, nutraukiame ilgai trukusią tylą ir vėl pagarsinam muzikos grotuvus. Shilta.lt toli gražu dar ne laikas anapilin, tad troliai, užuodę sumažėjusį post‘ų kiekį, o vėliau išjungtą puslapį, [...] Plačiau»

Muzikos kritikų sapalionės apie tarptautinius vandenis (audio)

Nori pradėti tarptautinę karjerą? Muzikos rinkos guru tau patars laikytis griežtų „elementarių“ gairių: Pseudonimui rinkis lengvai ištariamą (dar geriau anglicizmais dvelkiančią) frazę [...] Plačiau»

Neprotingas promo yra neprotingas

Kone visi internetiniai kanalai rėkauja apie olimpinį auksą iškovojusią plaukikę Rūtą Meilutytę. Šalia sėdintis bendradarbis, lyg sugedusi blėšinė, savo erzinančiu balsu, lyg koks kaimietis žiopl [...] Plačiau»

„AGATA“: ar tu nejuokauji?

Senokai besklaidžiau rss feed‘ą, tad nieko keisto, jog susikaupė galybė dėmesio vertų postų, tarp kurių šviečia krūva Lietuvos gretutinių teisių asociacijos „AGATA“ blevyzgų [...] Plačiau»

Lankytojai, klausytojai

Būdamas mėgėju entuziastu, nusprendžiau apsilankyti Baltijos elektronikoje. Rašydamas būsiu perdiem atviras ir šališkas, tačiau nepagalvokite, jog noriu įkasti renginiui. Plačiau»

Tūkstantuoju numeriu pažymėtas post‘as (foto)

Vieni šauna šampaną kaskart kai jų lankomumo rodikliai kilstėli pora šimtų lankytoju. Antri, kai gauna savųjų autoritetų pagyrimą. Tuo tarpu treti, tokie kaip mes, džiūgauja, kai simboliškai suka [...] Plačiau»