Rodos, supaprastinus teisingos muzikos sąvoką, kiekvienam asmeniškai teisinga muzika turėtų būti tiesiog ta muzika, kuri jam patinka. Aš gal pakelčiau ranką grojant Skamp’ams, o dėdė Voldemaras sušoktų tryptinį ūžiant „Žentams“. Skonio reikalas. Bet nėra taisyklių be išimčių. Kai kurie atlikėjai sugeba savo muzika taip susidirbti gerą vardą, kad jų klausytis darosi kaip ir… gėda. Matant artistą parsidavinėjantį už kuo didesnį populiarumą, stripinėjantį prieš bukai-gašliu žvilgsniu jį nurenginėjantį klausytoją, plagijuojantį dainas, arogantiškai besireiškiantį medijose… matant visą tai, net puikus balsas ar kartas nuo karto žybtelintis hitas, nebegali būti įvertintas objektyviai.

Ir tikrai pripažinsiu, išgirdęs šią dainą stengiaus save apgauti, kad man ji nepatinka. Įsimečiau į iPod’ą, klausiau gatvėse, autobusuose. Vis dar apsimesdamas, kad tai nekelia nė mažiausių emocijų. Bet visgi yra atvirkščiai. Neminėsiu nei dainos pavadinimo, nei atlikėjos vardo. Tiek to. Įsijunkit ir tik klausykit.

Negi po penkto karto vis dar neprisiverstumėte to pavadinti aukšto lygio pop muzika?

Taip pat skaitykite:

• Mtw – Pirkčiau Muziką Jei Turėčiau Lygiai Tiek Pat Pinigų Kiek Muzikos Noriu Išgirsti (INTERVIU)
• Kiek neįprastas post’as