Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Kad ir kokiais pasaulio valdovais besijaustume prabudę ryte, niekada neatsirado išminčiaus, galinčio įminti vieną didžiausių žmogaus egzistencijos klausimų  – mirtis. Kas Ji? Kodėl Ji? Kada ir kokia? Kas po Jos?

Vieni stengiasi apie tai negalvoti (veikiausiai tik tie, kurie nepretenduoja savo intelekto koeficientu aplenkti aštuonmetį vaikėzą), antri varto senovės ir moderniųjų mąstytojų raštų tomus, stengdamiesi pašerti sąmonę žmonijos proto vaisiais, treti paprasčiausiai bijo net galvoti.

Mirtis – neišvengiama ir yra vienintelis garantuotas taškas kiekvieno individo ateityje. Mirtis – tarsi užbaigtas paveikslas: jokių paskutinių potėpių, jokių dailinimo štrichų, jokių trintukų. Paveikslas nutapytas; rėmas užkaltas; belieka į jį žiūrėti. Gėrėtis, smerkti, šlykštėtis… bet nekeisti.

Taip jau esame surėdyti, kad dažniausiai žmones pradedame labiau vertinti jų netekę ir mintyse užsikoduojame frazes: „jei tik galėčiau… jei kas suteiktų antrą šansą…“, bet gyvenimas nesikartoja. Gyvybė, kaip ir metų laikai, privalo cirkuliuoti; vienų netekties skausmą pakeičia kitų atradimų džiaugsmas. Bet šiandien ne apie džiaugsmus.

Luther Vandross – amerikiečių talentas, pardavęs daugiau nei 25 mln. savo albumų kopijų, susižėręs 8 Grammy apdovanojimus ir praktiškai triumfavęs šių apdovanojimų ceremonijoje 2004-aisiais, kada net 4 kategorijose buvo pripažintas geriausiu. Sėkmės raktu į tų metų sėkmę veikiausiai tapo būtent toji daina, kuria šiandien norisi pasidalinti su Jumis – Dance With My Father.

Įžanga neatsitiktinai būtent tokia, nes šioje dainoje kalbama apie iš gyvenimo pasitraukusį tėvą ir sūnaus troškimą neįmanomo – dance with my father… again.

Nejaučiu jokios nuostabos, dėl ko daina taip teigiamai įvertinta visame pasaulyje. Kompozicijos atžvilgiu – tiek tekstas, tiek melodija, tiek emocinė eiga – kūrinys absoliučiai nepriekaištingas. Pradedama ramia intonacija, dainos lyrinis herojus skendi prisiminimuose apie tėvą. Akivaizdu, kad netektis jį aplankė jau pakankamai seniai, kadangi prisiminimai – paskutinė sielvarto po artimojo mirties stadija.

Tekstas netrykšta išradingiausiomis metaforomis ar preciziška žodžio daile, tačiau man nuostabą ir susižavėjimą vis labiau kelia būtent tokie tekstai: visiškai paprasti, bet – pagal senojo Šerloko išmintį – iš dalies genialūs…

Dainos kulminacija (tiek melodiškai, tiek tekstiškai) nukeliama į pabaigą, tad šiomis eilutėmis ir užbaigiu pamąstymus Lutherio Vandrosso lyrikos fone…

Taip pat skaitykite:

• Muzika, kuri visada atgaivins: Lietuvių liaudies muzika (audio)
• Živilė Ba nori, kad ją ne tik išgirstų, bet ir klausytų (audio + video)