Šiųmetinėje knygų mugėje tarp galybės naujų darbų buvo pristatyta knyga „Lietuvos Rokas“. Pasak autorių, praėjo pusšimtis metų nuo lietuviško roko atsiradimo, tad šis laikotarpis prašyte prašosi įamžinamas.

Skaitėme knygos pristatymus, peržvelgėme nuotraukas, išgirdome atsiliepimus. To pasirodė maža, tad pakalbinome ir knygos sudarytoją Mindaugą Peleckį, nuoširdžiai ir informatyviai atskleidusį darbo detales.

Ar tikrai ir kodėl lietuviškas rokas vertas istorinės knygos?

Pirma, lietuviško roko (plačiąja prasme) istorijos dar nebuvo, tai – pirmoji tokia knyga. Iki šiol fragmentiškai lietuvišką roką bei jo ištakas įvairiais aspektais nagrinėjo šviesios atminties Liudas Šaltenis, Virginijus Mizaras, Šiaurys Narbutas, taip pat – dabar europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė, roko ir diskotekų kultūros žinovas Edmundas Žalpys, jauna melomanė Emilija Visockaitė, dr. Egidija Ramanauskaitė, dr. Reda Šatūnienė, istorikas Rokas Radzevičius, muzikologai Darius Užkuraitis ir Dovydas Bluvšteinas. Daug vertingos informacijos suteikė roko muzikantai bei su šia muzika artimai susidūrę žmonės – ypatingą ačiū sakau Liutaurui Varanavičiui, Arvydui Skernevičiui, Gintautui Rakauskui, Gintui Vaigauskui.

Lietuvoje jau seniai buvo poreikis susisteminti, apibendrinti, kas yra Lietuvos rokas, koks jis, pateikti viską vientisai.

Kodėl lietuviškas rokas vertas knygos? Jis – turtingas. Knygoje aprašoma ir paminima daugiau kaip 1200 grupių ir muzikantų. Tai – ne viskas, tyrinėjimai tęsiasi… Lietuva turtinga muzikaliais žmonėmis.

Kokiai tikslinei auditoriai skirta knyga? Ar tai nėra tik seniems melomanams, jaučiantiems nostalgiją gitarinei muzikai, sukurptas tekstų rinkinys?

Knyga skirta visiems. Sprendžiant pagal vasario 19-ąją Vilniaus knygų mugėje vykusį knygos pristatymą, roko muzika domina ir senjorus, ir paauglius, ir viduriniąją kartą, įvairias visuomenės grupes. Knygoje aprašomos grupės, kurios įsikūrė dar 1960-aisiais, taip pat – grupės, kurios gimė 2011-aisiais.

Knyga „Lietuvos rokas“ nėra „sukurptas tekstų rinkinys“, o vientisas, chronologiškas, besivadovaujant kai kuriomis enciklopedijų sudarymo taisyklėmis pateiktas gyvas portretas. Šiame portrete – įvairių epochų ir stilių muzika, subkultūra. Neabejoju, kad seni melomanai (tokiu galiu pavadinti ir save) knyga susidomėjo ar dar susidomės, tačiau taip pat ji, kaip pastebėjo viena pristatymo dalyvė (iš salės), naudinga tiems, kurie gimė, tarkime jau Nepriklausomybės metais, t.y. nuo 1990-ųjų. Be abejo, vyresnei kartai bus nostalgiška prisiminti Atgimimo ir dar senesnius laikus.

Tačiau knygos tikslas nėra įtikti auditorijoms. Neprimetame jokio požiūrio, kiekvienas skaitytojas spręs pats, kas jam patinka, o kas – ne. Knyga – tai faktai, autentiškos iliustracijos, o svarbiausia – gyvi pokalbiai (interviu) su muzikantais, kurie patys išreiškia savo požiūrį į kūrybą ir gyvenimą.

Knygoje – daug malonių siurprizų melomanams. Tai – ir specialiai eksperimentinės muzikos vieno tėvų vadinamo Z‘EV (Stefan Weisser) parašytas įvadas, kuriame lakoniškai ir taikliai išdėstomi šiuolaikinio roko ir eksperimentinės muzikos keliai, ir išskirtiniai interviu su muzikos legendomis, Nacionalinės premijos laureatais Viačeslavu Ganelinu, Vladimiru Tarasovu, Vaclovu Augustinu, Šarūnu Naku, taip pat – su daugybe įvairių muzikantų, atstovaujančių skirtingus muzikos žanrus. Kalbinti Nepriklausomybės metais gimę žmonės, ir tie, kurie dėjo roko pamatus Lietuvoje.

Minima, kad knygoje „kalbinami ir 1960-aisiais, ir 2010-aisiais susikūrusių grupių atstovai“. Dėl istorinių grupių svarbos viskas aišku, visgi kokie prioritetai buvo iškelti jaunoms grupėms? Jos į knygą pakliuvo subjektyviu kūrėjų požiūriu ar dėl tam tikrų nuopelnų?

Manau, kad jau atsakiau į šį klausimą. Galiu pridurti, kad buvo bandoma pakalbinti VISAS Lietuvoje egzistuojančias grupes (interviu tebevyksta, medžiaga tebekaupiama, juk muzikantai ir toliau kuria!).

Kalbant apie jaunas grupes, svarbiausias kriterijus, kuriuo vadovaujantis jos buvo kalbinamos, – novatoriškumas ir profesionalumas, energingumas, sugebėjimas pateikti kažką originalaus. Nežinia, ką vadinate nuopelnais – tikriausiai įvairių renginių apdovanojimus? Jei taip, tai šis kriterijus nevaidina jokio vaidmens. Kaip ir subjektyvumas. Apie daugelį muzikantų sužinojau betyrinėdamas jų muziką, tuomet pakalbinau. Jei muzika „kabina“, „veža“, turi „draivo“, šios grupės tikrai vertos atsidurti knygoje.

Tačiau, kadangi suvokiame, jog visi klasikai pradėjo nuo pradžių, suteikiame daug erdvės jaunoms grupėms (muzikantams) pasireikšti. Niekas nėra užmirštas, tad knygos gale rasite sąrašą visų grupių (muzikantų), apie kurias pavyko aptikti informacijos. Kaip jau minėjau, jis perkopė 1200 (jei grupėje groja keli muzikantai, grupė laikoma vienu „vienetu“) ir pabaigos dar nematyti. Spėju, kad nebus grupės, kurią paminėtumėte, ir jos knygoje nebūtų. Vis dėlto tokia tikimybė yra, tad mielai lauksiu visų skaitytojų atsiliepimų, pasiūlymų, kritikos ir kitko. Prašome rašyti el. paštu mindaugas.peleckis@gmail.com, taip pat užsukti į Facebook‘o grupę „Knyga „Lietuvos rokas“.

Kokias konkrečias grupes galime tikėtis sutikti minėtame kūrinyje?

Kaip jau minėjau, knygoje sutiksite labai daug grupių, o vardyti jų sąrašo dabar nėra prasmės. Galiu pažymėti, jog knyga bus dviejų tomų. Pirmajame bus skiriamas dėmesys roko ištakoms, bigbytui, hipiams, Atgimimo laikų rokui, pankrokui, metalui, bardams (dainuojamajai poezijai), gotams, taip pat rasite daug muzikologinių straipsnių, esė apie tokius dalykus kaip plokštelių kultūra, aplinkinių šalių muzikinės scenos ir kt. Antrajame tome – elektroninė muzika, industrial, eksperimentinės muzikos kūrėjai, neofolkas ir dar daug dalykų.

Ar buvo atlikėjų, kurie dėl vidinės cenzūros nepateko į knygą? Arba tokių, kurių buvimas joje turėtų nustebinti melomanus?

Jokios cenzūros. Rokas – laisvės muzika. Ne veltui knygos šūkis: „Rokas vienija!“.

Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad kai kurios grupės dėl savo išpažįstamos ir propaguojamos ideologijos kai kam gali sukelti šoką – dažniausiai tai susiję su satanizmu, ultrapatriotais, ekstremalaus grind porūšių atstovais. Ne apie viską rašyti buvo vienodai malonu. Tačiau enciklopedisto darbas – viską ramiai susisteminti. Istorija pati atsijos grūdus nuo pelų.

Melomanus tikrai turėtų nustebinti kai kurios visuomenėje mažai žinomos grupės bei muzikantai, kurie turi ir ką pasakyti, ir ką pagroti. Nenorėčiau išduoti visų paslapčių, dar truputėlį palūkėkite, ir knyga bus (kovo-balandžio mėnesiais).

Taip pat knygoje yra visuomenei gerai žinomų muzikantų, kurie kalbinti netikėtu rakursu: galiu paminėti Andrių Mamontovą, Aliną Orlovą.

Tai daugiau biografinis, grožinei literatūrai priskiriamas darbas ar įvairių tekstų rinkinys?

Tai – ne grožinė literatūra. Kaip minėjau, pirmoje vietoje – faktai, greta jų – interviu su muzikantais, taip pat muzikologiniai apibendrinantys straipsniai. Knyga – vientisa, tai nėra paskiras tekstų rinkinys, ji turi savo sistemą (chronologinę, stilistinę ir kt.). Manau, kad „Lietuvos rokas“ yra plačiajai visuomenės daliai skirtas leidinys, į dienos šviesą pagaliau ištrauksiantis daugiau ir mažiau žinomus perliukus. Vienoje vietoje rasite daugybę susistemintos informacijos, „pagardintos“ įdomiomis iliustracijomis.

Kokiu tiražu ir kada pasirodys knyga? Kur ją bus galima įsigyti?

Knygos tiražas ir tikslus pasirodymo laikas – klausimai, kuriuos turėtumėte pateikti leidėjams – leidyklai „Mintis“, maloniai sutikusiai išleisti knygą.

Knygą bus galima įsigyti knygynuose, įvairiuose koncertuose ir muzikos festivaliuose. Apie viską skaitytojus nuolat informuosime per Facebook‘ą ir kitas bendravimo priemones. Tikimės maloniai nustebinti ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų muzikos mylėtojus.

Ar nėra planų vėliau šią knygą versti į kitas kalbas?

Kol kas tokių planų nebuvo, tačiau knygoje bus angliška santrauka. Be abejo, tikimės, kad knyga sudomins užsienio muzikantus bei muzikos tyrinėtojus. Beje, jau nemažai jų yra apie šią knygą informuoti ir susidomėję.

Tiesa, kas pavaizduotas ant knygos viršelio?

Ant knygos viršelio pavaizduotas legendinis muzikantas, grupės „Gėlių vaikai“ (1969-1975) lyderis Stasys Daugirdas.

Na ir pabaigai, ką nors nuo savęs.

Viskas, ką čia parašiau, buvo nuo savęs Ir, žinoma, nuo šauniųjų bendradarbių, kurių negaliu nepaminėti. Tai – Lukas Devita, Z‘EV, Gediminas Kajėnas, Akvilė Šustavičiūtė, Gintarė Čiuladaitė, Vituolis Joneliūnas, Simonas Bendžius taip pat spausdiname šviesaus atminimo Šiaurio Narbuto straipsnį. Ačiū jiems ir visiems, kas padėjo rašyti šią knygą!

nuotraukos iš Mindaugo Peleckio asmeninio archyvo