Muzikos plagijavimas: už ar prieš?
Autorius: Rimvydas | shilta.lt
“Guns N’ Roses sulaukė šaukimo į teismą už dainų kopijavimą” vos suuodę naują sensaciją skelbia Reuters žurnalistai. Pasirodo, paskutiniame legendinės grupės (nors legendinis, turbūt, liko tik vardas ir vienas likęs jos veidas) albume panaudotos dvi dalys iš vokiečių muzikanto Ulricho Schnausso seniau sukurtų dainų. Nesiimsiu teisinti ar kaltinti praeities herojų, bet nevalingai pajaučiu kirbantį klausimą: negi nebeįmanoma sukurti naujų dainų? Negi profesionaliausi muzikantai neapsieina be kitų – ne taip gerai žinomų muzikantų – kūrybos “pasiskolinimo”?
Prisiminkime senuosius lietuvių nepriklausomybę šventinusius himnus, skambėjusius, pavyzdžiui, iš Stasio Povilaičio ar grupės Rondo lūpų. Regis, nė į galvą nešautų mintis, kad “Švieski man vėl” nėra gerbiamo Stasio kūryba. Anaiptol… gyvename šalyje, kur pasaulio šlageriai geriau žinomi nebent apsukriems muzikos prodiuseriams, o ne plačiajai visuomenei. O štai Anglijoje kultūra įvairiapusiškesnė, todėl ir radijo klausytojai turi didesnį pasirinkimą. Pavyzdžiui, nuo šiuolaikinių elektroninių garsų Radio 1 eteryje pavargę šešiasdešimtmečiai senukai turi savo stotį, kurioje transliuojami vien praeities hitai. Spėkit, ar nenugirdau ten mūsų prisikėlimą žymėjusių melodijų? Žinoma, skambančių ne ta kalba, kuria tariau pirmuosius žodžius…
Apie šiandieninius muzikinius šou kažin ar verta kalbėti. Nors gal… Bet trumpai: spaudžiu dešinę verslininkais patapusiems prodiuseriams už apsukrumą, užmaukšlinu pseudo-žvaigždes ant gėdos stulpo dėl saviraiškos išbraukimą iš asmeninių gyvenimo tikslų sąrašo, pliaukšteliu miegantiems autorių teisių gynėjams per ausį už tylą radžių eroje dėl plagijuojamų kūrinių; keliems iš jų suėjo autorinių teisių senaties terminas, kada jomis gali naudotis bet kas? Hmm… nebandysiu skaičiuoti, bet drąsiai spėsiu: didžiajai mažumai.
Bet pažvelkime ir pro optimistinę prizmę: jei ne plagijavimas, daugybė dainų taip ir nebūtų pasiekę mūsų šalies. Jei ne plagijavimo idėjos nesibaidymas, nebūtų naudojamas šiuolaikinėje muzikoje itin dažnas reiškinys – semplavimas. Jei ne semplavimas, didelė dalis hip hop’o ar šiandieninio R&B takelių prarastų patrauklumą. Jei muzika prarastų patrauklumą, ją keistų kitos meno šakos. Jei dieną ir naktį mano ausyse nebegrotų muzika, turbūt galvočiau, kad pakliuvau į pragarą…
Reziumuoti visos pasaulio muzikos industrijos kanonų negaliu, tačiau kompetencijos pakanka reziumuoti bent jau savo nuomonę. O ji – kaip ir visa apimantis Yin ir Yang – susideda iš dviejų dalių: kol yra bent menkiausia viltis padaryti savaip – darykim savaip; jei norim daryti iš muzikos verslą – remkimės patikrintais pavyzdžiais, bet tinkamai atsiskaitykime su tuos pavyzdžius sukūrusiais asmenimis… tiesa, kaip ir yla, ilgai nelindės komercinėje migloje…
Nuotrauka iš forumakad.pl
Matai semplavimas čia jau truputį kitoks veiksnys. Ant semplavimo užgimė visas hip-hop’as, tad čia jau kultūros detalė. Kitą vertus esu girdėjęs kūrinių, kurių vos ne viskas paimta iš kito gabalo, uždėtas kitas bytas, gal kiek pagreitinta ir sakosi “ei mes semplavom”. Gal reikėtų suprasti kur yra ribos, kiek ko galima savintis, kiek jau yra vagimas.
Kad ir perdainuotos dainos. Vienas jų mielai vadiname koveriais, kitas piktai plagijatais. Taigi vadinasi mintyse jaučiam kur yra ta riba.