Rami šiandien mano širdis. „Metalo muzikos dietos“ nepalies jokie politiniai ir ideologiniai aspektai, kurie, iki šiol maniau, turėjo sudaryti gana didelę šio eksperimento dalį. Lieka tik muzika ir projektas, savo konceptu primenantis realybės šou. Ir neketinu aš šias dvi savaites dalintis vien kūriniais bei faktais. Tik šiek tiek, kad visus, norinčius šią iniciatyvą perimti, nukreipčiau teisinga linkme.

Svarbiausia lieka tai, kaip šiuo laikotarpiu imu reaguoti į aplinką ir vertinti ją. Manau, vis dar niekas nesikeičia. Ignas mane lepina visai neprastais kūriniais, tad guostis nelabai turiu kuo. Tik keista. Po ilgo ilgo laiko tarpo muzika iš viso man nebedaro jokio poveikio – šiandien tai suvokiau. Kadangi esu gana pozityvus žmogus, slogi muzika man daro įtaką tik tuomet, kai iš tiesų nutinka kažkas negero ar kai tiesiog pagauna tos vis retesnės liūdnumo akimirkos. Todėl sėdint darbe, rašant straipsnį apie naujus „Skype“ pirkinius ir klausantis Igno rekomenduoto grupės „Lake Of Tears“ playlist’o, pagaunu save visiškai nereaguojančią į tai, jog ausyse sukasi tikrai ne patys pozityviausi pasaulyje garsai. Tiesa, turiu pridurti, jog dienai slenkant į vakaro pusę pradedu jausti kažkokį nepaaiškinamą liūdesį. Bet dėl to kaltinsiu gana įtemptą dieną ir miego trūkumą.

Derėtų paaiškinti ir pirmąjį antraštės sakinį. Visada metalą dėjau vienon krūvon su neo-nacizmu. Taip, labai nekenčiu šio ideologinio reiškinio ir manau, kad tai yra puikus didelio siauraprotizmo pavyzdys. Tokio, kuris skatina destrukciją. Tokio, kurio demokratinėje valstybėje nė su žiburiu rasti neturėtum. O ko stereotipiškai klausosi skineliai? Metalo ir panašių reiškinių. Tad turbūt šitoje neteisingai mano galvoje susidariusioje sąjungoje ir slypi tas didysis metal muzikos nekentimas.

Turėtumėte suprasti, kaip man palengvėjo išgirdus, jog žmogus, mane kuruosiantis visą šį laikotarpį, visiškai nieko bendro su neo-nacizmu bei panašiomis ideologijomis neturi ir net yra nusiteikęs priešiškai jų atžvilgiu. Lieka muzika bei nešališkas jos pažinimas. O ir rekomenduoti šiandien galiu vieną jau minėtųjų „Lake of Tears“ kūrinių „Forever Autumn“:

Taip pat šiandiena jau gavau rekomendacijų iš draugų melomanų, savo smegenų (kaip aš) neužstabdančių ties sunkesne muzika. Nesiginčysiu, viskas kokybiška (ir žodžiai aiškiai girdimi), tačiau pripažinsiu, labai labai ima trūkti pozityvo injekcijų. Tikiuos, negrįžtamos žalos nepatirsiu… O bendradarbio radijas manęs ir vėl nepagailėjo drėbtelėjęs Mijos (nu gaunasi MIA’os)… Bad luck, I guess.

Les Discrets – L’échappée

Opeth – Harvest

nuotrauka iš romania-insider.com