Netikėtai atsiradusi pagarba metalui ir neoficialios dietos pabaigtuvės. Vienuoliktoji diena. (video)

Publikuota: 2011 Rugsėjo 02

INTO THE WILD 1.jpgĮ Vingio parką vakar nebenusigrūdau. Eidama iš darbo spėjau kiaurai permirkti ir dar kartą sušalti (manau, po poros dienų pasijaus to pasėkmės). Tačiau, kaip Darius pasakytų, po to turėjau labai gerą laiką apie metalą ko gero beveik trejetą valandų kalbėdama su „Paralytic“ gitaristu Simonu. Minėjau, jog mane labai lengva papirkti – vakar buvau visiškai papirkta Simono užsidegimo ir tikėjimo tuo, ką daro ir tuo, ką reprezentuoja.

Kaip ir sakiau, ant Tauro kalno esančioje „Paralytic“ studijoje kalbėjomės ko gero tris valandas. Jeigu nuo to būčiau pradėjusi savo dietą, ji, tikriausiai, būtų visiškai kitokio koncepto. Na, bet kaip jau buvo, taip. Tebūnie tai – labai kontrastingų minčių ir išgyvenimų pilnas muzikinis eksperimentas, supurtęs mano nusistovėjusius ir gana paviršutiniškus įsitikinimus.

Kodėl neoficialios pabaigtuvės? Nes šiandien jaučiuosi gerai. Groja „Cynic“ ir galvoje keistai švaru. Už tai dėkoju Simonui. Peržiūrėjau prieš vienuoliką dienų darytą, „metal dietos to-do“ listą – visus punktus galiu išbraukti:

Suprasti (bent jau dalinai), kodėl žmonės savo malonumui klausosi tokios muzikos; + Išsiaiškinti, ką jie joje randa; Atmosferika ir reprezentuojamos idėjos. Netikės juk visas pasaulis tuo, kas man atrodo teisinga ir tinkama. O ir sakyti „tinkama“ nėra protinga. „Tokia muzika mane išplėšo, išdrasko, o po to pakylu kaip feniksas iš pelenų,“ – Simonas. Gal ir nepritarsiu metalo nešamoms idėjoms (arba tiesiog nesigilinsiu į jas), tačiau klausytis jo kaip tam tikros emocijų išraiškos ir viename kitame koncerte save tiesiog sulaužyti neatsisakysiu.

Atrasti tokio metalo, kurį galėčiau kam nors iš savo draugų pashare’inti sakydama „jo, šitas tikrai geras, būtinai paklausyk“; Yes indeed. Per šias beveik dvi savaites iš viso kitaip pradėjau žiūrėti į muziką, o vakar metalą pradėjau ir jausti. Plius, radau tiek progresyvo, technical’o bei panašių dalykų, kurie, manau, karts nuo karto tikrai okupuos mano player’ius.

Susipažinti su pačia subkultūra, ją reprezentuojančiais žmonėmis (ne penkiolikmečiais poseriais) ir dietos pabaigoje drąsiai pasakyti, jog nuo šiol klausausi visko be išimčių; Čia Ignas ir Simonas atliko savo darbą. Vakar eidama namo galvojau, kad jei kas šalia manęs pradės stumt ant šios muzikos, turėsiu labai puikių argumentų šio žmogaus siauraprotiškumui įrodyti. C’mon, čia taip pat, kaip su popsu ir su bet kokia kita muzika – yra kokybiška, yra nekokybiška. Lietuvoje, kiek pastebėjau, apskritai muzikos klausimu kol kas turime daug nekokybės, tad ir metalo ši tendencija neaplenkia. Bet, nepaisant to, lietuviškos produkcijos ateitis paišosi labai šviesiomis spalvomis.

Įrodyti sau, jog muzikoje svarbiausia ne stiliai, o kokybė. VISIŠKAI. Vakar Simonas grojo, o aš sėdėjau ir negalėjau patikėti, jog visas tas chaosas gimsta iš tokių sudėtingų rifų, ritmų ir melodinių apžaidimų. Nežinau, kiek metų turėčiau nuosekliai ir sunkiai dirbti, kad išmokčiau taip valdyti gitarą. O matėt/girdėjot „Paralytic“ būgnininką? Fuckin amazing.

Taigi, iki dietos pabaigtuvių liko trys dienos. Dingo baimė, jog visas projektas nueis šuniui ant uodegos ir jog jokios naudos iš jo negausiu, o šiandiena tikiuosi susipažinti su dar daugiau tokių šviesių asmenybių kaip Ignas ar Simonas.

Kaip smagu, jog vis dar sugebu save nustebinti. Jeigu šiandien vakare pamatysit šį veidą, prieikit, pasisveikinkit ir dar alaus kartu išgert pasiūlykit. Konstruktyvios diskusijos visada yra labai labai gerai. Galutinės išvados ir apmąstymai – sekmadienį.

Cynic – Textures

PARALYTIC- Vilnius (New York club 2010.08.17.)

nuotrauka iš theo-gosselin.blogspot.com

„Metal dietos“ kalendorius

1111111111

11111

Šis straipsnis parašytas:

Klaudija Janužytė - viso įrašų 121, publikuotų shilta.lt.


Susisiekti su autoriumi

Facebook komentarai:

Palik komentarą