Yra ratas žmonių, mano tipo asmenis vadinančių atsilikusiais. Vien dėl to, kad kambaryje stovintis „Šilelis“ jau šimtą metų netransliuoja vaizdo, bet puikiai atlieka stalelio funkciją. Vien dėl to, kad nemokamas laikraštis nevalingai paimamas ne tam, kad būtų nuodugniai perskaitytas, o su buitišku tikslu – „puikiai tiks šlapiems batams išdžiovinti“. Tokie „personažai“ kaip aš nežino, kad vakar per Lietuvą nuvilnijo naujas vietinių pop star’ų skandalas, o grįžę tėviškėn, pokalbiuose su artimaisiais dažnai neranda žodžių išreikšti savo dabartinei veiklai. Būtent dėl to šiandien jaučiuosi balta varna, nes klausau underground’inėje erdvėje kontraversiškai vertinamos muzikos.

Darbe neišvengiau susidūrimo su laikraščiu, kuriame buvo kvestionuojama atlikėjos išvaizda (nenoriu minėti dainininkės vardo ar pavardės, kad paieškos sistemos nepelnytai nepasigautų nepageidaujamų raktažodžių – ši erdvė tikrai ne tų muzikantų gerbėjams). Pasak visažinių, neestetiška nėščiai moteriai išryškinti padidėjusias apimtis. Bet ar tai svarbiausia? Ar nors vienas trolis komentatorius be formos pamatė ir turinį?

„Tu prisimink tokioj tyloj mes dar nebuvom, / O gal pavargom jau meluot“. Lyrinis „aš“ išgyvena virsmą iš „draugaujam“ į „jaučiam vienas kitą“. Tikriausiai žinot tą emociją, kai šalia esantis žmogus nestato į nepatogią padėti – su juo „netgi tylėti gera“? Žodis „meluoti“ ne be reikalo vartojamas tokio stiprumo. Čia lyg žaidimas, kai tu žmogui, kuris šiandien yra visas tavo gyvenimas, sušunki – „nekenčiu tavęs, išeik“. Blemba, ar tikrai tu jo nekenti? Ar tai tik forma, leidžianti suprasti, kad turinys yra tiesiog „pykstu, atsiprašyk“? Lygiai taip pat su „pavargom jau meluot“, kuriuos atsieję nuo formos verčiam į turinį „kam tie žodžiai, gal tiesiog pabūkim“.

„Klupiu tamsoj, tariu tau ačiū, / Ir tik viena žinau dėl ko“. Po šios frazės seka gracingais judesiais apglėbiamas pilvas, kuriame akivaizdi gyvybės užuomazga. Kaip turint tokį vizualinį „raktą“ modifikuojasi minėtoji citata? Taip, iš banalaus retorinio sakinio peršokama į tikrąjį turinį – „ačiū už būsimą gyvybę“. Ir jei tai panašu į spėliojimus – klystate. Vėlesnis tekstas nubraukia visus klaustukus – „Paklausyk kaip plaka šios dvi širdys, / Taip arti, kad jau gali palies ranka“. Jaučiat emocinę jėgą?

Fuck, jei ta emocija sumeluota, tai užsikemšu ausis ir nenoriu tos tiesos girdėti. Jei tikra, tai pradedu tikėti, jog lietuviška pop scena nėra jau tokia beviltiška.

Visgi sunkiai sekasi suprasti ką čia veikia tokio kalibro daina? Atjunk visus išankstinius nusistatymus ir įsivaizduok, kad tą pačią kompoziciją atlieka kitas, pozityvesnio vertinimo žmogus.

nuotrauka iš missedconnectionsny.blogspot.com