Rytinis arbatos puodelis, mažumėlę maudžianti galva nuo „persimiegojimo“, kasdieninis blogų, mail‘ų, fraipų patikrinimas ir aišku muzika.

Šiandien, ir vakar, ir net užvakar muzikinėje dėžutėje profilaktiškai (bent po pora valandų per dieną) svečiuojasi Ovidijus. Taip, tas pats Ovidijus Jucys iš Radviliškio miestelio, gamtos apdovanotas radijo diktoriaus balsu, teatrališka siela, atvirumu ir potraukiu gitaros garsams. Patinka man dainuojamoji poezija ir neslėpsiu šį žmogų esant vieną favoritų. Ir kaip nemėgti tokio nuoširdumo?

Gera muzika privalo kelti emociją. „Ar sutiktum?“ šiuo atžvilgiu yra tobula.

“Šiandien ėjau įsikabinusi vakar atrastos nuostabios dainos. Ir su tais nekantriais stygų skambesiais pamačiau, koks gražus ruduo. Kaip spindi auksiniai lapai mėlynam danguje. Kaip jie krisdami žemyn įsipina į mano plaukus ir aš su šypsena juos traukiu iš savo garbanų. Ir man patinka tokios dienos. Tokios, kada ryte netikėtai sutikus buvusį klasioką gaunu garsų LABAS, kai muzikos mokytojas į mokyklą ateina nešinas gitara ir mano akys spindi, kai galima nerašyt biologijos kontrolinio ir.. ir tokios, kada tyliai mums prasilenkus aš šypsausi lyg naivus vaikas. Ir tokios dienos kvepia. Visokiais mūsų siluetais ir avietėm.” (nesakyk-mamai.blogspot.com)

Ne kartą savo interviu Ovidijus pripažino besižavintis vaikų literatūra. Ši meilė paaiškina tokių personažų kaip Coliukės, drakonai, laumės, auksinės žuvelės kilmę. „Dainos, kuriose gausu personažų iš pasakų, nebūtinai turi būti linksmos. Norisi mistinių herojų pagalba perteikti pamokančias gyvenimiškas istorijas, nutinkančias mūsų kasdieniniame gyvenime“ (ore.lt). „Ar sutiktum?“ nenusižengia jokioms nusistovėjusioms asmeninėms klišėms ir kuria ne kiek pavienius pasakos elementus, o pati savaime apsigaubia pasakiškumu. Aišku, narstydami po kaulelį rasime akivaizdžiai akis badančių pasakų „herojų“: „ stirniukę“, „auksinę žuvelę“, „nepiktus drakonus“, „vaiduoklius“… Pasakiškumą kuria ir kitoks pasaulio matymas, kitokios svajones, kitokie įgeidžiai. Kalbu apie norus „per naktį drauge ropinėti stogais“, „dėlioti mozaikas iš debesų“, „sėdėt ant žvaigždelės briaunos / ir gaudyt auksinę žuvelę“, „maitinti iš rankų nepiktus drakonus“. Bet net visą tai atmetus, kaip anksčiau minėjau, daina savaime jau yra pasakiška.

Kad ir kaip bebūtų keista – kūrinys apie meilę. Jau kartą sakiau ir dar kartą pasikartosiu, kad būtent iš tokios muzikos pop atlikėjams reikėtų semtis originalumo savo nuvalkiotoms rašliavoms tobulinti. Tiesa, pačioje dainoje konkrečiai nekalbama apie meilę, tai lyg nedrąsaus berniūkščio retorinis klausimas „Ar sutiktum jei pakviesčiau?“. Galbūt muzikiniu kūriniu paklausiama to, ko nedrąsu paklausti tiesiai į akis. Kaip ten bebūtų, begalo taikliai piešiamas baugštaus, naivaus, švelnaus, savo svajonėse gyvenančiojo pasaulis: „Tuomet nedrąsiai paliesiu tavo rankas / Norėdamas jas paglostyt / O jei tu baikščiai kaip stirniukė / Atitrauksi ir paslėpsi jas staiga / Šviesim kaip mėnuliai likusią naktį nuraudę“.

Ir dar kas žavu? Bandant maloniai nustebinti įterpiami netikėti motyvai: „Šėliojant spjaudyti sėmkas / Ant praskrendančių vaiduoklių“, „Ar sutiktum net jei ir sužinotum / Kad turiu tik slojikėlį agurkų“. Tai taip buitiška, bet tuo pačiu taip sava ir tikra. Pirmąkart klausant šiose vietose nori nenori šypteli ir vėl dedi reapeat.

Ir „laiškas“ baigiasi. „Tai ar sutiktum?“. Jei tai būtų gražus holivudinis filmas, mergina nusileistu virve pro langą. Čiuptų savo trubadūro ranką ir nulėktų perdėtai gražiu keliuku „į savo laimę“. O realybėj? Mergina atsakytu: „sorry, tu ne mano skonio“ ir dar tokį legendinį „bet galime likti gerais draugais“. Ironiška, bet visgi, negi sutiktum?

p.s. „Ar sutiktum net jei ir sužinotum / Kad turiu tik slojikėlį agurkų / Ir kai praalktum pasakyti / Nes nekantrauju pasidalinti…“.

O ko daugiau reikia?