Autorius: Rimvydas | shilta.lt

Už praėjusios savaitės darbus save apdovanojau išskirtinai shiltu bei maloniu desertu: apsilankymu bardų žygio koncerte Šiauliuose. Informacija bei atsiliepimai apie šį renginį mūsų puslapyje pasirodys jau greitai, o šiandien norėtųsi pasidalinti mintimis, kurias sukėlė interviu su bardų klubo prezidentu. Tarp visų išgirstų įdomių dalykų man labai patiko prieštaravimas muzikinėms varžytuvėms ir sakinys: “su muzika pirmiausia būtina padirbti, o tik po to su ja žaisti.” Šiandien – apie pirmąją mintį.

Taigi. Muzikiniai konkursai, varžytuvės ir panašiai. Lietuvoje kelerius paskutinius metus pastebime tikrą konkursų bumą: dainų/duetų dešimtukai, KIŽ, Dangus, Muzikos Akademija, jau nekalbant apie Euroviziją ir t.t. Neabejoju, kad prodiuseriai nerimastingai audžia vis naujas idėjas naujiems konkursams, nes tai tapo labai populiariu ir patogiu įrankiu pritraukti auditoriją, mat, kaip sakoma, Lietuva – dainų šalis. Muziką žmonės čia nuo seno myli, kaip ir, turbūt, bet kurioje kitoje pasaulio tautoje, tik mums būdinga “šiek tiek” hiperbolizuoti savo “išskirtinumą.” Grįžtam prie televizinių projektų. Paprasčiau negu pirmokiškasis 2×2: kuo daugiau auditorijos, tuo ilgesni reklaminiai intarpai, tuo riebesnės bankinės transakcijos. Juk didžiausias biznis – tai šou biznis (neatsimenu, kieno tai žodžiai). Net neketinu trimituoti, jog muzika televizijoje – blogis. Jokiu būdu: myliu muziką ir kuo jos daugiau televizijos eteryje – tuo mums geriau. Tačiau perklausiu Kastyčio Petrylos klausimą: kokiais kriterijais galima vertinti muziką?

Muziką, be abejonės, galima vertinti, kaip ir kiekvieno studento žinias tam tikroje studijų programoje: galima rašyti pažymį už harmoningumą, už “pataikymą” į natas, taktą, ritmą ar melodiją. Bet ar galime pasakyti, kad vienas ar kitas atlikėjas dainuoja geriau, kada muzika kuriama profesionaliai ir vienintelis skirtumas tarp jų – žanras? O žanras – jau toji materija, kurioje pasireiškia individualusis skonis. Ar tai, kad Lietuvoje už Rimiškį balsuoja didesnė auditorija padaro jį geresnį už Saulės kliošą? Ar tai, kad Lietuvoje didelė dalis televizijos auditorijos absoliučiai neturi klausos ir supratimo apie muzikinio kūrinio koncepciją leidžia Radžį skelbti geresniu už Ievą Narkutę (kuri neina pigiausiu keliu pelnyti tautos simpatijas, o kuria muziką iš širdies) ? Ar tai, kad tam tikras verslininkas disponuoja didesne banko sąskaita už visus likusius konkurso dalyvius padaro jo šokių judesius grakštesnius ir tikslesnius?

Neatsitiktinai paminėjau Euroviziją, ilgus metus vadinamą “dainų konkursu.” Turbūt niekas nebepasakys, kad šis šou vertas savo pirminio pavadinimo, nes visi dedasi suprantantys, jog ten daina nebėra tiek svarbi, kiek pasirodymas ir politinis suinteresuotumas. Tačiau vis tiek draugiškai skiriame balus puse, vietomis ir visu, tono pro šalį traukiančiam Bilanui ir džiaugiamės gražuoliuko pergale. O ir nebūtinai balso stygomis dainuojančių O lia lia mergaičių choras, nė kiek neabejoju, turėtų daugiau šansų patekti į nacionalinį finalą negu kelioliką metų iš rankų gitaros nepaleidžiantis Saulius Bareikis.

Visa muzika atranda savo auditoriją, tačiau didesnis sutrauktos masės skaičius negali tapti tuo kriterijumi, apibrėžiančiu galutinį verdiktą, kas yra gera ir bloga muzika. Galime skirti teisingą muziką nuo kičo; galime garbinti akustiką prieš fonogramą; galime kratyti palaidus plaukus sunkiojo roko koncerte arba užsimerkti tamsiame kambaryje, pasileidus azijietišką lounge’ą; bet ar teisinga gretinti ir priešinti skirtingą produktą pateikiančius menininkus, siekiant vienintelės naudos monetarinės šmėklos persmelktame pasaulyje? Vieno amerikiečių diplomatų žodžiais tariant, “Masses are asses,” tad atsirinkime savo ausiai teisingą muziką, bet nebandykime kurti ir piršti kryptingos nuomonės SMS keliu, pildydami prodiuserių kišenes.

Nuotrauka iš Sportsonline.com

Taip pat shilta.lt skaitykite:

• Kada gi lietuviškasis pop-hop’as nužudys undeground’inį hop’ą?
• Kodėl nenorėčiau gyventi Lietuvoje?