Autorius: Aivaras | shilta.lt

Tikriausiai vėl būsiu apšauktas darantis reklamą pop atlikėjam. Turbūt kas nors įžvelgs tame per daug agresijos ar pykčio. Bet juk žmonių nuomonės visada kardinaliai išsiskirs ir to aukso viduriuko nerasiu. Lai būna taip, kaip turi būti, o aš kalbėsiu toliau.

Turbūt net penktokas Tomukas, gyvenantis mažame Veiviržėnų miestelyje žino, kad muzikiniai stiliai vienas nuo kito gerokai skiriasi. Jis tikrai pamena, kad prie mamytės negalima klausyti G&G Sindikato kūrinių, nes „tie dėdės per daug keikiasi“. Pyplys taip pat mena, kaip tėvelis išmetė iš draugo gautą Benny Benassi albumą, mat triukšmo jis ir statybų aikštelėje prisiklauso. Vargšas Tomukas pasakysite? Bet argi laikai ne gerėja? Matote, dabar vaikai nebezyzia tėvų, kad juos išleistų pažiūrėti breakdance‘o į vietinį kultūrnamį, nes „Kelias į žvaigždes“ herojai prisisamdo lanksčiųjų šokėjų, besisukančių ant galvos pagal jų arijas. Mažieji nebesiveržia ir į rap‘o „vakarones“, nes močiutės taip pamėgta „Pūko“ radijo stotis rimuoja gatvės kalba. Dar 1995 metais pirmąja savo kasete „nudžiuginusi“ Giulija, ant pjedestalo kelia būtent graffiti kultūrą. Na, o rastamaniškos muzikos mylėtojai, savo „žolės vakarėliuose“ nuo dabar galės sukti R.Čivilytės ir atlikėjos „Iš Stiklo“, ne už ilgo pasirodysiančią dainą, linksmadūmei kanapėlei.

Kyla tik vienas klausimas. Ar tokiais „triukais“ iš tikro bandoma prisivilioti kitų kultūrų atstovų simpatijas, o galbūt tai tik išsemtų kūrybinių šulinių pildymas „šviežiu“ vandeniu? Kaip ten bebūtų, pasidabinęs ironiška šypsena, vėlei laukiu naujų akibrokštų ir šimtąjį kartą leisdamas „Giulijos – Grafiti“, suku kolonėlių garsą iki galo.

nuotrauka iš cyanwait.blogspot.com

Taip pat skaitykite:

• Eurovizija – nevykėliškiausias nesusipratimas muzikos renginių istorijoje
• Muzikos plagijavimas: už ar prieš?