Gravel mirė tegyvuoja Sinickis! Apsiginklavęs gitara ir savo superneužknisančiu balsu jis vėl skelia tau į smegenis. Daug ironijos, sarkazmo, protesto, pankavimo ir visokio „padugniško brudo“.

Tiesa. Mes su Justaff diskutavom apie „Sinickis – A Touch of Happiness“. Ir ką? Norit šįkart išgirsti ne mano nuomonę? Šekit.

Justaff (2008. 12. 31. – 01:11)

„Daina prasideda kaip ir dauguma tokio pobūdžio lyriškai atliekamų kūrinių – kalbama apie vienatvę, meilės nebuvimą, ko įspūdį dar sustiprina minimas „ Northern town“ (Šiaurinis miestelis), asocijuojantis su šalčiu, apatija, šaltakraujiškumu, bejausmiškumu, atstumtųjų ir pamirštųjų vietove. Oasis melodija maišyta su Robbie Williams‘u nuteikia pasinerti į apmastymus ir priimti dainą kaip nuoširdų jausmų antplūdį. Tiesa, šie jausmai nėra dvasinio pasaulio dalis. Tai galime suprasti kuomet standartinį nelaimingos meilės stereotipą sudužusią, suskilusią širdelę pakeičia sulūžęs „penis“. Taip, taip, taip.. Fizinis pojūtis, fizinis malonumas: vulgarus, atviras, pakilus ir visiškai bejausmis (ta prasme, su dvasiniu pojūčiu nieko bendra neturintis), jos didenybė SEXAS!

Kodėl jis bejausmis? Paprasta! Argi reikia jausmų tai atliekant vibratoriumi?

Ironija, sarkazmas – tiesiog nuostabus pasirinkimas atskleidžiant seksualinių poreikių patenkinimą, bet kokiomis priemonėmis taip sumenkinant patį seksą. Be visa to, proceso vertę mažina ir vyro, kaip tarpininko tarp dailiosios lyties ir vibratoriaus, vaidmuo. Akivaizdžiai tyčiojamasi iš jausmingų meilės scenų, kuomet vaikinas ateina nešinas „heart-shaped box of dildos“ (krūva vibratorių, supakuotų į širdies formos dėžutę). Manau, galime tai interpretuoti kaip meilę seksui, tiksliau ne seksui, o paprasčiausiam orgazmui. Kam reikia visų tų sentimentų, lytinčių kūnų, apsikeitimų seilėm ir t.t. ir pan., kuomet išsvajotąjį tikslą (gašlaus poreikio patenkinimą) gali pasiekti be didelio vargo, prakaito, tam ypatingos vietos bei laiko ir vos per kelias minutes – tiesiog įsijungdamas vibratorių ir pasimasturbuodamas? Taip atveriamas ir parodomas „kalės mildos“ prototipas, neskubėkite džiūgauti, Milda tik atsitiktinai pasirinktas personažas įnešantis tikrovės elementų, kurie padaro dainą artimą ir kasdienišką, iš tikrųjų, kiekviename 21 a. gyvenančiam individe slypi toji „kalė milda“. „Nothing more and nothing less.. Touch of happiness?“. Gali būt, ne man vienam spręsti. Tad nenorėdami prarasti to šiuolaikiško „touch of happiness“, visą laiką būkite įsitikinę, jog jūsų „dildo“ baterijos pakrautos (ir jei ką.. turėkit jų atsargoje, nes nežinai kas gali nutikti) ir everyone, have a great touch of your own happiness!“

Ir dar prie to pačio truputelis vaizdo. Myliu blemba tokia muzika.